20 Kov MIŠKŲ SEKTORIAUS DARBUOTOJŲ KASDIENYBĖ IR LŪKESČIAI
Ramūnas Mažėtis, LMPF Tarybos narys
Nuo LMPF atsiskyrus Baldų ir medžio apdirbimo įmonių darbuotojų profesinei sąjungai, šiuo metu Federaciją sudaro VĮ Valstybinių miškų urėdijoje veikiančios profesinės sąjungos, Miško ir aplinkos apsaugos darbuotojų, UAB „Šilutės baldai“ ir GRIGEO koncerne veikiančios profesinės sąjungos. Miškų sektoriuje dirba apie 70 tūkst. arba 4 proc. Lietuvos dirbančiųjų. Iš jų miško darbų paslaugas teikiančiose privačiose įmonėse dirba apie 7,6 tūkst. žmonių. Nors Federacija rodė iniciatyvą, bendradarbiaudama su Miško darbų rangovų asociacija tiek jai vadovaujant Vidmantui Jusui, tiek Audriui Radvilavičiui, tačiau ši darbuotojų grupė profesinių sąjungų iki šiol neturi ir darbuotojai kolektyviai nėra atstovaujami. Taigi Federacija palyginti negausiai atstovauja medienos pramonę, todėl daugiau remsiuosi valstybinio miškininkystės sektoriaus aktualijomis.
Taigi kokia ta miškų sektoriaus darbuotojų situacija? Gyvename jau netrumpą nuolatinių reformų ir pertvarkų laikotarpį. Paskaičiuota, kad nuo VĮ Valstybinių miškų urėdijos (toliau – VMU), kaip vienos įmonės įkūrimo, vien jos regioniniai padaliniai išgyveno apie 10 įvairių stambesnių ar smulkesnių struktūrinių pertvarkymų, jau nekalbant apie sudėtingesnius procesus. Iš 42 urėdijų buvo sudaryti 26, vėliau 25 regioniniai padaliniai, iš 337 girininkijų liko 192. Panaikintos eiguvos, uždaryti kai kurie medelynai, likusius sujungiant į vieną Medelynų padalinį. Dar įvyko buhalterinės apskaitos, personalo, darbuotojų saugos ir sveikatos, informacinių technologijų, viešųjų pirkimų centralizavimo procesai. Taip nuo 2018 m. pradžioje valstybiniuose miškuose dirbusių 4 tūkst. darbuotojų, sumažėjo iki 2,4 tūkst. Nors vykstant pertvarkymo procesams VMU darbuotojų skaičius sumažėjo, tačiau nei miško kirtimo, nei miško atkūrimo, apsaugos, priežiūros bei kitų miškininkystės darbų nesumažėjo, priešingai, pradėjus aktyviau taikyti gamtotvarkos priemones miškuose, VMU atliekamų darbų spektras ir apimtys išsiplėtė. Nors darbų krūviai ir apimtys darbuotojams padidėjo, tačiau tenka apgailestauti, kad steigėjas – Aplinkos ministerija darbo užmokesčio fondo VMU didinti neleidžia, ir vienintelė galimybė darbuotojams didinti darbo užmokestį tapti tik darbo užmokesčio fondo sutaupymas dėl darbuotojų skaičiaus sumažėjimo.
Kalbos apie tolesnes VMU struktūrines pertvarkas vis nesibaigia, sklando gandai apie regioninių padalinių optimizavimą, transporto padalinio steigimą ir kita. Nesibaigiančios kalbos kelia darbuotojams nerimą dėl jų ateities. Tokia nuolatinio nerimo dėl savo ateities būsena mažina darbuotojų motyvaciją, lojalumą įmonei, sukelia personalo problemų. Dėl neužtikrintų ilgalaikės ateities perspektyvų prarandami kompetentingi darbuotojai, kurie dažnai pasirenka kitas miško sektoriaus įmones ar keičia darbo pobūdį, o į laisvas darbo vietas sunku rasti atitinkamos kvalifikacijos darbuotojus.
Kvalifikuotų darbuotojų trūkumas susijęs ne vien su minėtomis priežastimis bet ir su miškininko profesijos, miškininkų darbo prestižo praradimu ir jaunimo nenoru rinktis miškininko profesiją. Dėl kvalifikuotų miško darbuotojų trūkumo į pareigybes girininkijose, kurioms užimti buvo keliami reikalavimai turėti išsilavinimą, nemažesnį kaip bakalauro kvalifikacinį laipsnį, dabar priimami kelių mėnesių perkvalifikavimo kursus baigę asmenys.
Jeigu kalbėtume apie miškininkų autoriteto sugrąžinimą visuomenės akyse, tai prisiminkime, kaip jis, tuometinės Aplinkos ministerijos vadovybės pasamdytos viešųjų ryšių agentūros „piariniais“ metodais buvo griaunamas. Tuo metu buvo sukelta ir „miško gynėjų“ banga. Dabar nelieka nieko kito, kaip tik juokaujant pasiūlyti, kad tegul ta pati Aplinkos ministerija vėl samdo viešųjų ryšių agentūrą, tik priešingam veiksmui – miškininkų autoriteto sugražinimui.
Panašūs darbuotojų mažėjimo procesai vyksta ir pramonės įmonėse. Pvz. UAB „Šilutės baldai“ darbuotojų skaičius nuo 760 2021 m. sumažėjo iki 400 2025 metais, o dabar vėl skelbiama, kad šiame pusmetyje bus atleidžiama dar 45 darbuotojai. Atleidimai tokiame regione, kaip Šilutė, tikrai turi rimtų socialinių pasekmių. Kiek tvirčiau laikosi GRIGEO koncernas, bet jame taip pat pastebimas darbo vietų mažėjimas.
Sektoriuje atlyginimai taip pat nepasakiški. Pvz., sausio mėn. VMU buvo žemiau šalies vidurkio tarp kitų valstybės valdomų įmonių, nors Nacionalinio miškų susitarimo, kuriuo metu sutartus klausimus įgyvendindama Aplinkos ministerija parengė Miškų įstatymo pakeitimus, metu buvo sutarta, kad vidutinis darbo užmokestis bus ne mažesnis kaip 110 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio. Sausio mėn. sektoriaus įmonėje „Šilutės baldai“ vidutinis atlyginimas buvo gerokai mažesnis, o GRIGEO Packaging – geresnis.
Kokie būtų sektoriaus darbuotojų lūkesčiai? Pirmasis ir pagrindinis lūkestis, ką yra išsakiusi jau ne vieną kartą mūsų Federacija viešai – kad sektoriui vadovautų, nežiūrint pastarųjų įvykių, miškininkai specialistai. Aplinkos viceministras kuruojantis miškus, Valstybinės miškų tarnybos, AAD Miškų kontrolės departamento, AM Miškų politikos grupės vadovai turi būti profesionalūs miškininkai, turintys atitinkamą išsilavinimą, suprantantys miškininkystės procesus, miško augimo dėsningumus, pagaliau žinantys miškininkystės terminologiją, skiriantys miškų grupes nuo kategorijų ar VMU generalinį direktorių nuo urėdo. Juk kaip pažiūrėtų daktarai, jei Santaros klinikoms vadovauti būtų paskirtas koks nors miškininkas? Tokių visokių ne specialistų neatsakingų paskyrimų rezultatus jaučiame ne vienoje Lietuvos ūkio srityje. Kaip pavyzdys galėtų būti VMU, kurioje vadovą ne specialistą, pakeitus profesionaliam miškininkui pagerėjo įmonės rezultatai, miško auginimo, apsaugos, priežiūros, tvarkymo ir gamtotvarkos darbų atlikimas.
Neprofesionalų Aplinkos ministerijos požiūrį į strateginės svarbos valstybės valdomą įmonę, svarbų valstybei miško sektorių geriausia iliustruoja buvusio aplinkos viceministro Edmundo Mačiežos situacija. Kad buvęs aplinkos viceministras, kuruojantis miškus, nežino sektoriaus situacijos ir neinformuojamas apie sektoriaus aktualijas, Federacijos atstovai suprato po lapkričio mėn. įvykusio susitikimo su viceministru. Pokalbio metu paaiškėjo, kad jis neturi informacijos nei apie VMU vykstančius aktualius procesus, nei kitus miško sektoriui ir sektoriaus darbuotojams aktualius klausimus. Buvo keista, kad neinformuojamas viceministras, kuruojantis miškus, VMU veiklą. Taip pat mums buvo keista, kaip matyti iš AM vadovybės darbotvarkių, kad tariantis dėl VMU valdybos atrankos, atstovauja viceministrė, kuruojanti kitas sritis, aplinkos ministras tariasi dėl prekybos mediena tvarkos, o tuo metu viceministras, kuruojantis miškus, visiškai nepakviestas dalyvauti.
Kitas darbuotojų lūkestis – kad miškų ūkis išliktų Lietuvos ūkio šaka, teikiančia žaliavą, iš kurios gaunama 5 proc. BVP, taip pat sudarančia apie 12 proc. viso šalies eksporto. Atkreipkite dėmesį – 4 proc. dirbančiųjų sukuria 5 proc. BVP. Norėtųsi, kad priimant sprendimus, kurie turi rimtas ekonomines ir socialines pasekmes šalies ūkiui, būtų vadovaujamasi ne emocingais pareiškimais apie kritinę šalies miškų būklę, o pasitikint miškininkystės (miškotvarkos) mokslininkų ir specialistų teikiamomis išvadomis, duomenimis ir pasiūlymais. Neturėtų skaičiavimais paremtos kirtimų normos pavirsti „feisbukinių“ burbulų karais ar persikelti į gatves, kur jau tenka ginti savo interesus mūsų kaimynams. Latvijoje mitinguoja medienos perdirbėjai, o Lenkijoje – miškininkai ir miško rangos įmonių darbuotojai, kurie neteko darbo dėl taip vadinamo kirtimų moratoriumo. Turi būti atsižvelgiama į sukauptą ilgametę patirtį tvarkant miškus, ilgamečio ūkininkavimo juose rezultatus, nes daugumas ūkiniuose miškuose esančių vertybių buvo išsaugota vykdant ūkinę veiklą.
Vienaip ar kitaip turi būti išspręstas klausimas, kad kuo didesnė žaliavinės medienos dalis būtų perdirbama šalyje. Tą, nežiūrint bendros ES rinkos, kažkaip rado būdų išspręsti kaimynai latviai ir lenkai.
Federacija lūkesčiai susiję ir su nauja Miškų įstatymo redakcija (toliau – Projektas). Pirma – būtų tikslinga VMU, kaip patikėjimo teise perduotuose valstybiniuose miškuose kompleksinę miškų ūkio veiklą bei kitas valstybines funkcijas atliekančiam valstybinių miškų valdytojui skirti atskirą Miškų įstatymo straipsnį, jame apibrėžiant jos teisinę formą, kokiais teisės aktais vadovaujantis vykdomas e k o n o m i n i s valstybinio miško ūkio reguliavimas, išdėstant visas VMU bei jos struktūrinių padalinių valdymo, struktūros, veiklos, turto naudojimo ir kitas funkcijas. Pvz. Estijos Miškų įstatyme valstybinių miškų valdymui yra skirta net keli straipsniai. Šiuo atveju įstatymo Projekte įrašytas tik apibendrintas pavadinimas – Miškų urėdija leis keisti strateginės svarbos valstybės valdomos įmonės, statusą į AB ar UAB, vėliau ją akcionuoti (parduodant akcijas, kaip nutiko su Igničiu)) net nekeičiant įstatymo, t. y. be Seimo žinios. Neatrodytų, kad to nesuprastų projekto rengėjas – Aplinkos ministerija.
Antra – atkreipiame dėmesį, kad Projekto 24 str. įpareigoja Valstybinių miškų urėdiją, kaip valstybinių miško valdytoją, saugoti mišką nuo neteisėtų veiksmų, o 4 str. 2 d. 1 p. įpareigoja Valstybinių miškų urėdiją organizuoti bendrą valstybinę miško priešgaisrinės apsaugos sistemą, todėl šiuo Projektu atitinkamiems Valstybinių miškų urėdijos darbuotojams nesuteikiant Miškų apsaugos pareigūno statuso, jiems atimama įrankiai šiuose Projekto straipsniuose pavestoms funkcijoms atlikti. Valstybinių miškų urėdijos darbuotojai neturės teisės tikrinti medienos dokumentų, stabdyti automobilių, sulaikyti ir pristatyti pažeidėjus į policiją, surašyti administracinių pažeidimų protokolus ir kita. Jie taip pat neturės pareigūnų socialinių garantijų. Tikėtis, kad šias funkcijas laiku ir tinkamai atliks kitos aplinkosaugos struktūros, yra klaidinga, žinant jų darbo krūvį bei nuolatinį darbuotojų trūkumą. Net žinia, kad Valstybinių miškų urėdijos darbuotojai neturi pareigūnų statuso, gali skatinti pažeidėjus atlikti neteisėtus veiksmus ar miško priešgaisrinių taisyklių pažeidimus.
Trečia – didelį susirūpinimą Federacijai kelia Projekte numatomas miškų priskyrimo miškų grupėms pertvarkymas, ūkininkavimo sąlygų miškų grupėse pakeitimas ir kiti numatomi apribojimai. Nes dėl naujų apribojimų, sumažėjus miško naudojimo apimtims, sumažės ir darbo vietų, galimai darbo neteks dalis VMU darbuotojų, o dėl sumažėjusių pajamų gali būti įšaldytas arba mažėti darbo užmokestis. Nors Nacionaliniame miškų susitarime buvo sutarta dėl naujų darbo vietų kūrimo susijusių su naujomis ūkininkavimo miškuose sritimis, tokiomis kaip agromiškininkystė, gamtinis turizmas ir pan., darbuotojų apmokymu dirbti naujose srityse, tačiau ši susitarimo nuostata nebuvo iš anksto įgyvendinta, kad amortizuotų galimas Projekto sukeltas socialines pasekmes.
VMU vykdydama kompleksinę miškų ūkio veiklą bei kitas valstybinės pavestas funkcijas, veikia kaip save finansuojantis mechanizmas, tai yra iš pajamų gautų už parduotą žaliavinę medieną finansuojami miško auginimo, apsaugos, priežiūros, tvarkymo, gamtotvarkos darbai ir kitos valstybės deleguotos funkcijos– specialieji įsipareigojimai. Sumažėjus miškininkystės darbų finansavimui gali tapti sunku užtikrinti gerą miškų būklę ir pakankamą gamtotvarkos priemonių vykdymą. Norime pastebėti, kad daugumoje Europos sąjungos valstybių, kuriose miško ištekliai naudojami ribotai, dėl galiojančių ribojimų, valstybinius miškus valdančios ir juos tvarkančios įmonės finansuojamos iš valstybės biudžeto. Dėl to valstybės biudžetas gali prarasti pajamas dėl sumažėjusių miško naudojimo apimčių ir patirti papildomas biudžeto išlaidas dėl miško tvarkymo darbų finansavimo.
Ketvirta – Projekto rengėjai daug deklaravo, kad jį rengiant vadovaujasi vykusiame Nacionalinio miškų susitarimo procese priimtais sutarimais. Federacija primena, kad visos Nacionalinio susitarimo dėl miškų rengimo procese dalyvavusios suinteresuotos grupės vieningai pritarė pasiektiems sutarimams dėl darbuotojų socialinių garantijų ir apsaugos, tačiau Projektą rengėjai šiuos sutarimus visiškai ignoravo. Federacijos siūlymai šia tema Projekto rengėjų buvo atmesti, motyvuojant, kad socialiniai klausimai negali būti šio Projekto objektu. Kaip įrodymas, kad specifinės socialinės darbuotojų garantijos gali būti reglamentuojamos Miškų įstatyme, yra Lenkijos Respublikos Miškų įstatymas (Ustawa o lasach), kuris reglamentuoja miško darbuotojų socialinius reikalus. Įstatymu nustatyta pareigybių sąrašas, kurioms suteikiamas nemokamas būstas ar piniginė kompensacija, nemokama uniforma, kas treji metai 6 mėnesių sveikatos priežiūros atostogos, šešių paskutinio dirbto mėnesio atlyginimo dydžio išeitinės išeinant į pensiją ir kt. Aišku, tokių gėrybių mes nesitikime, bet pagrindinės nuostatos, sutartos Nacionalinio miškų susitarimo proceso metu dėl socialinių reikalų turi būti įtrauktos į siūlomą Projektui naują straipsnį – Miško sektoriaus darbuotojų (čia plačiąja prasme) socialinės garantijos. Ten turėtų būti nuostatos apie darbuotojų kolektyvinį atstovavimą, apie darbo užmokesčio sistemų subalansuotumą, pagaliau įteisinta vakcinavimas nuo erkinio encefalito ir Laimo ligos tyrimai darbdavio lėšomis, o Laimo liga pripažinta profesine. Tai labai aktualu, nes šiomis ligomis kasmet sektoriuje suserga dešimtys darbuotojų.
Kodėl svarbu įteisinti kolektyvinį atstovavimą? Miškų sektoriuje, ypatingai miško darbų rangos įmonės yra smulkios, t. y. turi mažiau 20 darbuotojų, todėl pagal DK joms neprivalu turėti Darbo tarybas. Be to, Darbo tarybos neturi teisės jungtis į susivienijimus, kad turėti didesnę derybinę galią, todėl kolektyviniai darbuotojų saugos ir sveikatos, darbo užmokesčio ir kiti socialiniai interesai atstovaujami silpnai arba visai neatstovaujami. Smulkių įmonių savininkai ar vadovai nesuinteresuoti, kad jose susikurtų profesinės sąjungos. Įteisinus tokią įstatymo nuostatą, darbuotojams būtų paprasčiau steigti profesines sąjungas bei jų susivienijimus arba jungtis prie jau veikiančių profesinių sąjungų. Sustiprėtų darbuotojų kolektyvinis atstovavimas, tuo pačiu gerėtų darbuotojų socialinės ir darbo sąlygos.