LMPF | Nacionalinis miškų susitarimas: stogą norima kelti be jį laikančių stulpų
18889
post-template-default,single,single-post,postid-18889,single-format-standard,qode-quick-links-1.0,ajax_fade,page_not_loaded,,qode-theme-ver-11.2,qode-theme-bridge,wpb-js-composer js-comp-ver-5.2.1,vc_responsive

Nacionalinis miškų susitarimas: stogą norima kelti be jį laikančių stulpų

Nacionalinis miškų susitarimas: stogą norima kelti be jį laikančių stulpų

Nacionalinio miškų susitarimo procesas tapo vienu iš katalizatorių Lietuvos miškų ūkio rūmams (LMŪR) susikurti. Ši skėtinė organizacija, vienijanti 12 narių, pasigenda konstruktyvesnio požiūrio į miškų ūkio vystymą ir su juo susijusių problemų sprendimą. LMŪR reikalauja pripažinti Nacionalinį miškų susitarimą įvykusiu tik tuomet, kai bus pasiekti kompromisai esminėse – miško naudojimo balanso, ekonominės naudos iš miško ir bioįvairovės apsaugos – temose ir tik tuomet remtis procesu rengiant teisės aktų projektus.

Primename: Nacionalinio miškų susitarimo tikslas – parengti nacionalinį dokumentą, deklaruojantį tarp įvairių suinteresuotų grupių sutartas nuostatas dėl ilgalaikės subalansuotos miškų politikos krypčių, tarp jų – atsakant į klausimus, kaip turėtų būti ūkininkaujama ūkinės paskirties ir saugomų teritorijų miškuose, kartu užtikrinant medienos sektoriaus aprūpinimą medienos žaliava.

Svetainės www.miškininkas.eu žurnalistė kalbasi su LMŪR prezidentu, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos direktoriaus pavaduotoju plėtrai ir inovacijoms dr. Remigijumi Bakiu.

– Kurios iš devynių Nacionalinio miškų susitarimo temų yra svarbiausios ir dėl ko?

– Esminės yra trys: dėl miškų naudojimo balanso, ekonominės miškų naudos ir dėl biologinės įvairovės išsaugojimo. Visas šias tris sritis, dėl kurių nesutarta, aiškiai jungia bendras vardiklis – miškų naudojimo balansas. Tai yra pamatų pamatas. Ant šitų trijų stulpų stovi visi kiti Nacionalinio miškų susitarimo procese svarstyti klausimai. Ir šitose trijose grupėse susitarimo pasiekti nepavyksta.

Miškininkavimas pasaulyje būna daugiatikslis arba specializuotas. LMŪR oponentai, rėmę Nacionalinį miškų susitarimą, siūlo trečią strateginį kelią. Juo einant šalyje turėtų nelikti pramonės, Lietuva neva taptų rezervatų ir turizmo šalimi. Kadangi tokio dalyko pasaulyje dar niekas nėra įgyvendinęs, jį pavadinkime utopiniu. Mes siūlome pasilikti prie dviejų realistiškų kelių: daugiatikslės arba specializuotos miškininkystės.

Asmeniškai esu įsitikinęs, kad pats svarbiausias klausimas – kuriuo keliu, daugiatikslės ar specializuotos miškininkystės, Lietuva turi eiti. Strateginės krypties neaiškumas, mano nuomone, kyla dar ir dėl to, kad mes jau dvejus metus neturime patvirtintos ir veikiančios Miškų strategijos. Gal dėl to ir kyla įvairiausių idėjų, kaip vystyti miškų ūkį įvairiomis, viena kitai prieštaraujančiomis, kryptimis.

Iki šiol Lietuva daug dešimtmečių kūrė daugiatikslį miškų tvarkymo ir naudojimo modelį. Bet jei apie tokio modelio tikslingumą šiandien dėl kokių nors priežasčių reikia diskutuoti, tai reikėtų padaryti pirmiausia. Prieš kalbant apie konkrečius sprendinius: apie medžių kirtimo amžių, apie įvairios paskirties miškų teritorinį balansą, apie miškingumo didinimą, miškininkystės specialybės patrauklumo gerinimą ir visus kitus, net ir tuos, dėl kurių jau susitarėme, reikia apsibrėžti, kuriuo keliu mes eisime.

Miškininkystės strateginės krypties Lietuvoje kvestionavimas buvo viena iš priežasčių, dėl kurios nepavyko sutarti dėl miško naudojimo balanso. Kita priežastis – atsisakoma įvertinti didelės apimties saugomų teritorijų plėtros poveikį Lietuvos miškų ūkiui. Tačiau realybėje miško augintojų ir Lietuvos medienos apdirbimo ir perdirbimo pramonės ignoruoti yra neįmanoma. Turime sektorių, kuriame yra beveik 300 tūkst. miško savininkų, jeigu priskaičiuosime ir jų šeimos narius, turbūt bus beveik milijonas žmonių. Lietuvoje šis ekonomikos sektorius apima apie 60 tūkst. darbo vietų ir sukuria apie 10 proc. šalies Bendrojo vidaus produkto (BVP). Tokio sektoriaus fiziškai negali išmesti iš balanso! Tai darytų didžiulę įtaką šalies BVP ir biudžetui, darbo vietoms provincijoje.

Nacionaliniame miškų susitarime Aplinkos ministerijos palaikomas tonas, kad saugomos teritorijos turi energingai plėstis, buvo užduotas iš anksto. Tačiau tol, kol nebus atsakytas klausimas apie numatomų sprendinių poveikį šalies ūkiui ir žmonių gerovei ir Konstitucijoje numatytai jų nuosavybės apsaugai, susitarimo šioje srityje pasiekti nepavyks.

– Už kokį kelią pasisako LMŪR?

– Mes esame už daugiatikslį miškų naudojimą. Tai tokia miškininkystė, kokia puoselėjama ne vieną dešimtmetį ir kokia dabar egzistuoja Lietuvoje. Net ir ūkinės paskirties miškuose turi derėti ne tik ekonominiai reikalai, medienos auginimas, kirtimai, pardavimai ir apdirbimas, bet ir socialinės bei ekologinės funkcijos. Kalbu ne tik apie miškų suskirstymą miško grupėmis: rezervatai, ūkiniai miškai, bet apie visų paminėtų tikslų derinimą visų paskirčių miško žemėje.

Šitais trimis miško tvarkymo ir naudojimo aspektais privalo rūpintis Aplinkos ministerija. Tačiau pastebime, kad pastaraisiais metais išties rūpinamasi aplinkosauginiais dalykais, dėmesys kreipiamas į socialines miško teikiamas paslaugas, nors sėkmės čia – mažiau, bet žingsniai – sveikintini. O štai, kas rūpinasi ūkiniais dalykais miškininkystėje, mums šiandien visiškai neaišku.

Šiandienos vyriausybiniuose projektuose miškų ūkio subjektai traktuojami kaip donorai aplinkosauginėms funkcijoms atlikti. Siūlomomis įstatymų pataisomis būtų didinami nuo visuomenės dalinai ar net visiškai atriboti saugomų teritorijų plotai, o saugomų miškų plėtra būtų įgyvendinta pažeidžiant privačių miškų savininkų interesus – de facto nusavinant privatų mišką be jo savininko sutikimo ar abipusio susitarimo dėl kompensacijų.

LMŪR netenkina paskubomis bandomi įgyvendinti vienpusiai sprendiniai, vedantys prie specializuotos miškininkystės – kur kertame, tai kertame, kur saugome, tai saugome. Mes siūlome toliau vystyti iki šiol puoselėtą miškų tvarkymo kryptį, kad šalies miškai būtų naudojami įvairiems tikslams, leisiantiems nuolat didinti jų vertę ir vykdyti atsakingą miškininkystę.

– Tačiau yra temų, dėl kurių pavyko susitarti?

– Išties, kitose šešiose Nacionalinio miškų susitarimo grupėse yra pavienių puikių iniciatyvų. Kas gali prieštarauti dėl darbuotojų sąlygų gerinimo, miškingumo didinimo, mokslo finansavimo? Visi sutinka, kad būtina didinti profesijos patrauklumą, kad ateityje nepritrūktų darbuotojų.

Tačiau ar mes jau galime sakyti, kad pavyko susitarti, jeigu nesame sutarę dėl kertinių klausimų? Tarp jų – miško grupių sistemos tobulinimas ir peržiūra, kur jau artimiausiu metu bus pokyčių. Bet kaip tobulinti šią sistemą, jeigu nesutarėme dėl miško naudojimo balanso, jeigu nežinome, kokios bus teritorijų proporcijos, kur jos bus, koks bus naudojimas ir kaip rengiamasi saugoti retas rūšis? Kaip tai įgyvendinti praktiškai?

Kol neturime atsakymo į klausimą, kuriuo keliu einame, negalime eiti prie konkrečių sprendinių – kaip (ar?) didinsime miškingumą, kaip saugosime retas rūšis ir kt. LMŪR reikalauja laikytis Nacionalinio miškų susitarimo proceso nuostatos, kad tos sritys, dėl kurių nesusitarta, netaps vienpusiškais ir nepagrįstais sprendiniais. Mažų mažiausiai, privalu atsakyti į klausimą, kiek numatomi pokyčiai paveiks miškų ūkį, šalies ekonomiką, kas ir kiek mokės už pokyčius.

Vilma Kasperavičienė

www.miskininkas.eu