11 Nov Europos Komisijos Užimtumo komitete – socialinio dialogo padėties vertinimas
Lapkričio 7 d., pirmadienį, vykusiame Europos Komisijos Užimtumo komitete vertinta atrinktų ES šalių narių socialinio dialogo padėtis. Lietuva buvo viena iš jų.
Į susitikimą kviesti vyriausybių bei socialinių partnerių atstovai, pateikę savo situacijos vertinimus.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pozicija ta, kad socialinio dialogo pažangos negalima vertinti vienareikšmiškai. Viena vertus, dėl tam tikrų aspektų matome aiškų progresą, tačiau daug kur situacija negerėja metų metus ar netgi prastėja (pavyzdžiui, krizės tapo pretekstu lengviau atleisti nepatogius aktyvistus – tiek profesinių sąjungų atstovus, tiek paprastus darbuotojus).
Taigi, jei viešajame sektoriuje penktus metus sugebame pasirašyti Nacionalinę kolektyvinę sutartį ir netgi ją praplėsti (ši galioja jau visam viešajam sektoriui – taip pat ir valstybės bei savivaldybių valdomoms įmonėms, viešosios įstaigoms), be to, ministerijos reguliariai bent jau susitinka su jų srities profesinėmis sąjungomis, tai privačiame sektoriuje iki proveržio toli. Žinoma, viešajame sektoriuje taip pat išlikę problemų: socialiniai partneriai dažnai neįtraukiami į patį reformų rengimą ir telieka derėtis dėl tam tikrų pakeitimų; neretai negaunama konkrečios informacijos – ypač dėl finansinių aspektų; trūksta laiko kokybiškai socialinių partnerių reakcijai, nes mažai laiko analizei, pozicijos gryninimui, bei kt.
Taip pat LPSK pabrėžia, kad profesinės sąjungos realiai neturi įrankių (ne formalių) tinkamai nutarimų, planų stebėsenai.
Vis tik LPSK vienu didžiausiu socialinio dialogo skauduliu Lietuvoje vertina privataus sektoriaus nenorą kolektyviai derėtis. Net tuose sektoriuose, kur stiprios profesinės sąjungos, bene neįmanoma sudaryti šakinių kolektyvinių sutarčių.
Tai siejame su tuo, kad darbdaviai Lietuvoje menkai asocijuoti ir kratosi papildomų pareigų. Kadangi jų asociacijoms pasirašius šakinę kolektyvinę sutartį ji galiotų tik asociacijos nariams, esą pastarieji tuose sektoriuose taptų mažiau konkurencingi, nes turėtų daugiau investuoti į darbuotojų gerovę. Deja, profesinių sąjungų argumentai, kad investuojant į darbuotojų gerovę, būnant socialiai atsakingiems bei rūpinantis įmonės reputacija, ilgesnėje perspektyvoje jie kaip tik taps patrauklesni bei lengviau išlaikys/pritrauks geriausius darbuotojus rinkoje, čia neveikia.
Kita priežastis, kodėl nelengva pasirašyti šakines kolektyvines sutartis – itin platus Darbo kodeksas su daugybe lydinčiųjų teisės aktų. LPSK vertinimu, įlendama į daug specifinių sektorinių dalykų, dėl kurių profesinės sąjungos ir darbdaviai turėtų tartis kolektyvinėse sutartyse. Jei Darbo kodeksas apibrėžtų bendrus dalykus, o dėl specifinių aplinkybių – pavyzdžiui, suminės darbo apskaitos – paliktų derėtis socialiniams partneriams tarpusavyje, šakinių kolektyvinių sutarčių skaičius išaugtų. Galima konstatuoti, kad Lietuvoje susiaurintos kolektyvinių sutarčių tarimosi galimybės, nes darbdaviams nėra būtinybės derėtis dėl specifinių darbo organizavimo aspektų. Be to, jei dėl ko nors išskirtinio susitariama įvairaus lygio kolektyvinėse sutartyse, iškart pasigirsta politikų siūlymų tai kelti į nacionalinę darbo teisę. Deklaruojant norą skatinti kolektyvinių derybų apimtį, reikia pripažinti, kad tokia sistema žalinga.
Dar viena to priežastis, itin atsiskleidusi Achemos darbuotojų profesinei sąjungai rengiant streiką, ta, kad dėl itin sudėtingų procesų norint skelbti legalų streiką, privataus sektoriaus darbuotojai Lietuvoje beveik negali pasinaudoti šia fundamentalia teise kaip darbdavio spaudimo priemone. Kitaip tariant, dabartiniai teisės aktai leidžia darbdaviui jaustis pakankamai ramiai ir ignoruoti darbuotojų reikalavimus, nes nėra sunku užvilkinti leidimo streikui išdavimą, pasinaudoti kitomis įstatymų spragomis.
Galiausiai LPSK pabrėžia, kad profesinės sąjungos optimistiškai žvelgia į neseniai priimtą Minimalios mėnesinės algos direktyvą, kartu turinčios skatinti socialinį dialogą bei kolektyvines derybas. Vis tik svarbiausia, kaip šiuos siekius Lietuvoje įgyvendinsime praktiškai. Kol kas praktiniai aspektai nėra aiškūs, juolab, jog šuolis nuo dabartinės ¼ darbuotojų kolektyvinių sutarčių apimties iki rekomenduojamos 4/5 – tikrai ženklus. Taigi, LPSK šiuo klausimu yra atsargiai optimistiška.
LPSK informacija