10 Jun Julius Danusevičius: „Trokštu, kad dėl Lietuvos miškų dirbtų patriotiškai nusiteikę žmonės“
Julius Danusevičius – šviesus, Lietuvos miškų raidai ypatingai nusipelnęs žmogus. Neseniai garbingą devyniasdešimties metų jubiliejų atšventęs mokslininkas sako, kad ir šiandien jam svarbu darbuotis dėl Lietuvos miškų gerovės, o jo svarbiausias tikslas – kad mūsų miškai nebūtų prasteni už kitų šalių.
Julius Danusevičius gimė 1931 m. Paežeriuose. 1950 m. baigė Vilniaus miškų technikumą, o 1966 m. – Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą. 1950 m. pradėjo dirbti Paberžės girininko pavaduotoju ir sparčiai kilo karjeros laiptais: 1951 m. įsidarbino Naujosios Vilnios girininko pavaduotoju, po metų – Pabradės girininku, paskui – Nemenčinės miškų ūkio vyr. miškininku, o netrukus – ir direktoriumi. Taip pat ragavo naujai įsteigto Jonavos miškų ūkio direktoriaus, Lietuvos miškų instituto Miško želdinimo skyriaus vedėjo duonos. 1974 m. apgynė disertaciją ir gavo žemės ūkio mokslų kandidato laipsnį, kurį 1993 m. nostrifikavo į agrarinių mokslų daktaro laipsnį. Julius Danusevičius – agrarinių mokslų daktaras, docentas, Lietuvos nusipelnęs miškininkas, miško genetikas ir selekcininkas, Lietuvos mokslo premijos laureatas (2010 m.). Per ilgus karjeros metus yra dėstęs ir ugdęs naująją miškininkų kartą. Jis – daugelio svarbių leidinių autorius ir bendraautoris, tarptautinių konferencijų dalyvis, pranešimus apie Lietuvos pasiekimus miškininkystėje skaitė 15-oje konferencijų.
Bajoriškų šaknų turintis mokslininkas, ryškiausias miško atkūrimo, genetikos ir selekcijos mokslo ugdytojas per pokalbį pasakojo, kad visą gyvenimą jį lydi klausimas „kodėl“, o gyvenimo varomoji jėga – smalsumas ir žinių troškimas.
– Mūsų pokalbį norėčiau pradėti klausimu apie Jūsų vaikystę. Koks vaikas buvote, kokius žaidimus žaidėte ir kas vaikystėje formavo Jūsų vertybinį pamatą?
– Augau Budvyčių kaime, prie Juozapavos Kuršėnų valsčiaus. Mokyklą lankiau Juozapavoje. Vėliau perėjau į Kuršėnų gimnaziją. Mano klasės auklėtojas buvo kapelionas Feliksas Arlauskas, daręs man didžiulę įtaką. Jis ugdė mumyse tautiškumą, dvasingumą. Tai mokytojas, kurio įdiegtos vertybinės nuostatos mane lydi iki šiol. Kai baigęs progimnaziją išvykau į Vilnių, jį areštavo, dešimčiai metų įkalino Sibire. Dabar jis palaidotas Viekšniuose. Liūdna, kad tokį šviesų žmogų ištiko toks likimas.
Klausiate, kokia buvo mano vaikystė… Buvau toks pat vaikas, kaip ir visi. Mokslai sekėsi, mokiausi penketais, mokyklą baigiau su pagyrimu. Mūsų, vaikų, žaidimai – sviedinys, kartais eidavome pameškerioti. Buvau klapčiukas, kunigas irgi davė daug svarbių pamokų. Augau pamiškėje, lakstydavau po mišką, ko gero, tai ir formavo mane kaip asmenybę…
<…..>
– Kokias opiausias šių dienų miškininkystės problemas matote ir kur pirmiausiai reikėtų pokyčių?
– Dabar gamtininkai, nesuprasdami miško gyvenimo, nori viską paversti gamtiniu rezervatu. Gamtinis rezervatas reiškia, kad ten nieko negalima daryti. Nepavyksta įtikinti gamtininkų, kad nereikia tokių didelių rezervatų. Taip pat norėtųsi, kad gamybos sritis labiau priimtų mokslininkų pasiekimus. Miškų reforma, kuri įvyko, vyko negerai. Jos reikėjo, bet ne tokios. Siūlėme daryti mažiau urėdijų, bet kad jos būtų funkcionalios, bendradarbiautų tarpusavyje, siektų pažangos. O dabar, kai padarė vieną urėdiją, niekam nereikia nei mokslininkų, nei jų rekomendacijų. Miškininkų žilos galvos, jie tikrai galėtų patarti, bet niekam tų patarimų nebereikia. Manau, taip yra todėl, kad iš Europos ateina didžiuliai pinigai, o valdžia stengiasi įtikti, kad neprarastų finansavimo. Bet taip nebus jokios pažangos. Ko dar būtinai reikėtų – tai kursų privatiems miškininkams, kad kiekvienas įgytų svarbiausių žinių apie mišką, kad visi mokėtume kurti geresnį, gražesnį mišką nei nukirtom.