29 Kov A.Gaižutis. Ta velniškai eskaluojama miškų tema
Aplinkos ministerija inicijuoja Nacionalinį susitarimą dėl miškų. Kol kas nelabai aišku- DĖL KO bus tariamasi, KAS tarsis ir KAIP vyks tarimasis. Nesinorėtų tikėti, kad tas pradžios drumstas chaosėlis kuriamas sąmoningai. Greičiausiai, tiesiog nėra tokių susitarimų organizavimo patirties, laikas spaudžia, ankstesnių projektų įgyvendinimo partneriai šalia, o savarankiškai pasižvalgyti kitų šalių patirties pasimiršo. Matysime, kaip bus. Gerai bus tik tuomet, kai į dialogą visi įsijungs iš pat pradžių patikėję proceso skaidrumu ir objektyvumu, o dėl bendro gėrio tarsimės ieškodami kaip sukurti daugiau ir geriau, o ne kaip uždrausti, atimti ir sugriauti.
Naudoti gausinant ar saugoti uždraudžiant?
Inspiruojamos viešos diskusijos dėl miškų daugiausia sukasi dėl šio vieno klausimo. Vieni emocingai tikina, kad miškus reikia saugoti uždraudžiant kirtimus, nesgi “žudomi medžiai”, “naikinama gamta” ir palikti viską savieigai; kiti bando kalbėti, kad prižiūrėti ir naudoti miškus reikia, nes prižiūrimas turtas ne tik kad nenyksta, o netgi gausėja. Siekis “Uždrauskime kitiems, nes mums tas nieko nekainuos” tik iš karto kabina, tačiau net aplinkosaugininkų surašytais klausimais nesenai vykdyta Lietuvos gyventojų nuomonės apklausa parodė, kad dauguma–net 75%–apklaustųjų norėtų, kad miškas vis tik būtų prižiūrimas, o 66% –pritaria, kad iš valstybes biudžeto reikia atlyginti nuostolius privatiems savininkams, atsirandančius dėl draudimų ūkinei veiklai arba tokius miškus iš savininkų išpirkti. Ikišiolinis miškininkavimo modelis nebeveikia: viešosios paslaugos nebegali būti finansuojamos iš mažėjančių medienos pardavimo pajamų . Būtina ne vien kelti naujus reikalavimus, tačiau ir tiesiogai atlyginti miško savininkams ir miškininkams už teikiamas ekosistemines paslaugas.
Iš esmės Lietuvoje miškams sekasi gerai.
Užauga daugiau nei yra kertama, nepaisant to, kad medžiapjūtės apimtys išaugo. Tačiau prisiminus, kad per pastarąjį šimtmetį miškų plotai šalyje padvigubėjo, medynuose sukauptos medienos kiekis išaugo daugiau kaip trigubai, o iš kasmetinio prieaugio panaudojama tik apie 65-70 proc., tampa aišku, kad bendra situacija yra labai nebloga. Galima ir toliau protingai ūkininkauti, taikant vis šiuolaikiškesnės technologijas, investuojant į miškų įvairovę, atsparumą klimato kaitai ir stichiniams reiškiniams.Ūkiniai kirtimai miško nesunaikina, priešingai. Medžiapjūtė yra vienas iš miškų auginimo etapų, ūkininkaujant miškas atsinaujina, net labiau nei nenaudojamas. Gamtotvarkinės priemonės irgi taikomos vis plačiau, įgyjama patirties. Tik dažniausiai jas reikia finansuoti iš kitų veiklų uždirbamų lėšų. O ir patys darbai nepasidaro, reikia darbo rankų, medžiagų, įrankių ir technikos.
Gal išties uždraudžiame?
Kas būtų, jei Lietuva, norėdama patapti neliečiamos gamtos oaze, sustabdytų arba iš esmės sumažintų kirtimus, kaip siūlo gamtosaugos entuziastai? Ar padidėtų bioįvairovė? Ar klimatas būtų dėkingas, ar padidėtų pasaulinė anglies dioksido absorbcija? Vargu bau.
Mūsų šalis negyvename uždaroje erdvėje. Jau dabar matome, kad auga tekstilės iš medienos pluošto, kartono, medinės statybos ir kitų medienos gaminių paklausa. Jei nepasinaudosime savų miškų resursais, tektų pirktis iš svetur. Iš ten, kur apsaugos ir miškų tvarkymo standartai ne tokie reiklūs, kur miškai dažnai iš tiesų naikinami, keičiant juos į žemdirbystei ar kitoms reikmėms naudojamus plotus. Be to- už kokius ir kieno pinigus? Šalies prasiskolinimo rodikliai jau dabar nėra džiaugsmą keliantys, o juk dar COVID-19 pandemijos ir su tuo susijusios ekonomikos krizės galo nematyti. Pralaimėtojų būtų daugiau, nei tik pramonė, miškų savininkai ir miškininkai, laikui bėgant tai pajustų ir visa visuomenė.
Vertėtų prisiminti, kad miškuose kaupiama anglies nepasilieka juose neribotą laiką. Daugelis didesnių miškų gaisrų dažniausiai įsisiautėja apleistuose ir neprižiūrimuose plotuose, kur gausu sausuolių ir virtėlių.
Geras šansas įsigilinti ir suprasti daugiau.
Tad artėjanti diskusija dėl miškų yra geras šansas įsiklausyti į siūlomus miškų valdymo sprendimus, susipažinti su tikra informacija ir gebėti atskirti faktus nuo skleidžiamų melagienų. Paprastų sprendimų kompleksiniuose dalykuose nebūna, tačiau bendromis pastangomis galima pasiekti stabilumo, užtikrintumo Lietuvos miškų politikoje ateityje.
Sodinantis medį žmogus žvelgia toli į ateitį, nedarydamas vienadienių sprendimų!
Algis Gaižutis, LMSA pirmininkas
2021-03-28