25 Nov Socialinis dialogas vyksta, tačiau partneriai ragina siekti didesnio pagreičio
Apie socialinį dialogą ir socialinę partnerystę viešojoje erdvėje diskutuojama pakankamai daug, tačiau tiesiogiai šiame procese dalyvaujančios šalys – darbuotojų ir darbdavių atstovai – pastebi, kad Lietuvoje pažanga socialinės partnerystės srityje nėra pakankama. Tai visų pirma reiškia, kad dar nepakankamai didelė visuomenės dalis yra įsitraukusi procesą, kuomet siekiama visiems svarbių susitarimų – taigi, yra dar daug erdvės siekti, kad įvairių visuomenės grupių interesai būtų ginami ir atstovaujami geriau.
Inga Ruginienė, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė, pastebi, kad paties socialinio dialogo sąvoką žmonės suvokia nevienodai, daugeliui sunku suprasti, kuo socialinė partnerystė gali būti naudinga kiekvienam visuomenės nariui.
„Kalbėdami iš savo, kaip profesinių sąjungų, pozicijų, stengiamės akcentuoti darbuotojų teisių gynybą, aiškinti, kaip vyksta šis procesas. Didelė problema – tai, kad patys darbuotojai ne visada linkę būti aktyvūs ir ginti savo teises. Neretai jie į savo padėtį žvelgia tarsi iš šalies, tikisi, kad kažkas kitas spręs jiems kylančias problemas. Yra ir kitas nedžiuginantis aspektas – aktyvūs žmonės vis dar gali būti persekiojami savo darbo vietose dėl savo aktyvių veiksmų, tai irgi darbuotojus atbaido nuo įsitraukimo į dialogą su socialiniais partneriais. Atsižvelgdami į tokią padėtį, mes dedame didžiules pastangas, siekdami įtraukti darbuotojus, aiškiname, kad profesinių sąjungų veikla ar socialinio dialogo plačiąja prasme svarbi dalis – tai darbuotojų aktyvus veikimas užtikrinant orias darbo sąlygas“, – pažymi I. Ruginienė.
Koją kiša praeities palikimas
Pasak jos, tai, kad darbuotojai Lietuvoje tebėra linkę nutylėti, susitaikyti su negerovėmis darbo vietoje – ir istorinės patirties nulemti dalykai.
„Tebėra išlikusi sovietinių laikų atmintis, per Lietuvos Nepriklausomybės metus vis dar neįgudome taip aktyviai ginti savo teisių, kaip tai daroma Europoje. Ten visiškai normalu darbdaviui įvardyti, kas darbo vietoje netinka ar nurodyti neteisėtus jo veiksmus. Lietuvoje, deja, dar daug nutylėjimų, ypač tai ryšku regionuose, kur tėra vienas ar du dideli darbdaviai. Darbuotojai tuomet nuogąstauja, kad, jei išdrįs pasipriešinti – gali ir netekti darbo tame regione. Tai stabdo socialinį dialogą Lietuvoje, nors Europos pavyzdžiai rodo, kad gilesnė demokratija yra ten, kur egzistuoja aktyvi pilietiška visuomenė“, – sako LPSK vadovė.
Viena iš svarbiausių konfederacijos misijų – skleisti žinią, kad profesinės sąjungos nebėra mistinis darinys, o demokratiškoje visuomenėje profesinė sąjunga – tai patys darbuotojai, nuo kurių siekio keisti situaciją ir aktyvumo priklauso pokyčiai. Pasak I. Ruginienės, taip pat nereikėtų vaizduotis, kad profesinė sąjunga – tai kažkas gremėzdiško, būdingo tik didelėms organizacijoms.
Komanda su darbdaviu
Idealiu atveju, profesinė sąjunga turi dirbti vienoje komandoje su darbdaviu. Aktyvūs darbuotojai ne tik gali stebėti, ar darbo vietose nedaroma neteisėtų veiksmų, bet ir tiesiog padėti darbdaviui išvengti klaidų. Toks komandinis darbas ir atveda prie dialogo, kuris padeda sukurti gerą darbo atmosferą darbuotojui, o patenkintas darbuotojas sukuria didesnę pridėtinę vertę įmonei – taigi dialogas patrauklus ir darbdaviui.
„Atlikta nemažai tyrimų, kurie parodo, kad tose įmonėse, kuriose susiklostęs glaudus ir geras kontaktas tarp darbdavio ir darbuotojo, patiriama mažiau streso, kyla mažiau krizinių situacijų, užtikrinamos stabilesnės, geresnės darbo sąlygos, pakankamai konkurencingas atlyginimas. Tuo ypač ryškiai galime įsitikinti šiemet – dėl pandemijos išgyvename itin sunkius metus, bet jau pavasario patirtis parodė, kad bendrovės, kuriose darbdavio ir darbuotojų kontaktai yra geri, krizę išgyvena lengviau. Dialogas tarp darbuotojo ir darbdavio visada atneša didelę pridėtinę vertę, tik tą turi suvokti abi pusės“, – pabrėžia profesines sąjungas vienijančios konfederacijos vadovė.
Ji džiaugiasi, kad, nors darbuotojus vis dar nelengva įtraukti į savo teisių gynimo procesą, vis dėlto pažanga per Lietuvos Nepriklausomybės metus – akivaizdi. Kadaise profesinės sąjungos buvo įsivaizduojamos kaip „gėrių dalybos“ – kelialapių į sanatorijas ar poilsiavietes. „Šis supratimas nyksta, mentalitetas keičiasi. Atsiranda platesnis suvokimas, kad profesinė sąjunga – tai kelias į apgintas darbuotojų teises, į orias darbo sąlygas. Visa įmonė gali pakilti į naują lygmenį, jei joje susiformuoja stipri profsąjunga“, – sako I. Ruginienė.