03 Nov Kolektyvinės sutartys Lietuvoje: vis dar trūksta originalių ir kokybiškų nuostatų
Spalio 27 dieną įvykusiame Trišalės Tarybos posėdyje buvo pristatyta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengta kolektyvinių sutarčių registre užregistruotų sutarčių stebėsena. Tyrimas apima laikotarpį, kai po Darbo kodekso įsigaliojimo Kolektyvinių sutarčių registre buvo užregistruota pirma kolektyvinė sutartis, t. y. nuo 2017 m. spalio 16 d. iki šių metų spalio.
Lyderis – švietimo sektorius
Šiuo metu registre fiksuojamas toks kolektyvinių sutarčių pagal lygmenį pasiskirstymas: 304 darbdavio lygmens, 13 – šakos, 3 – teritorinės , 1 – nacionalinė. Kolektyvinės sutartys yra taikomos 269326 darbuotojų, iš jų darbdavio lygmens – 110922, šakos – 156136, teritorinės – 2268, nacionalinė – 32455.
Daugiausiai registre vyrauja viešojo sektoriaus kolektyvinės sutartys (71 proc.), kai privataus sektoriaus kolektyvinės sutartys sudaro tik 29 proc.
Kolektyvinių sutarčių pagal sektorius analizė parodė, kad daugiausiai, beveik ketvirtadalis visų užregistruotų sutarčių yra švietimo sektoriuje (69), taip pat nemažai jų yra transporto įmonėse (30), socialinio darbo (20) ir sveikatos priežiūros (18) įstaigose.
Tuo metu pramonės sektoriuje daugiausiai kolektyvinių sutarčių užregistruota vandens tiekimo įmonėse (18), atliekų tvarkymo įmonėse (14), elektros tiekimo įmonėse (11). Šilumos tiekimo įmonėse stebimo 9 veikiančios kolektyvinės sutartys, chemijos pramonėje – 7, medienos ir baldų gamybos – 8, statybinių medžiagų – 6.
Didžioji dalis kolektyvinių sutarčių galioja 4 metus (145), taip pat nemažai ir neterminuoto galiojimo sutarčių (84).
Darbo apmokėjimo sistema, darbo bei poilsio laiko sąlygos ir darbo organizavimo formos
- Apmokėjimo sistema nustatoma daugiau kolektyvinių sutarčių, tačiau vis dar nėra tinkamai reguliuojama: didžioji dalis jų (243) nurodo, kad yra nustatyta darbo apmokėjimo sistema, tačiau tik 43 kolektyvinėse sutartyse darbo apmokėjimo sistemos yra pateiktos, o kad atitiktų visus šios sistemos komponentus pagal DK 140 str. 3 d. – tik 12 sutarčių;
- Lankstus ir individualaus darbo laiko režimas nustatomas tik 14 proc. kolektyvinių sutarčių (45);
- Dėl kitokių viršvalandžių nei pagal Darbo kodeksą (DK) susiderama 25 proc. kolektyvinių sutarčių (77) . Dažniausiai susitariama, kad viršvalandžiai neturėtų viršyti 200-280 val. per metus (55);
- Mokymosi atostogos vis dar nėra prioritetas: apmokėjimas už mokymosi atostogas ne pagal DK nustatytas tik 20 proc. kolektyvinių sutarčių (65) – dažniausiai susitariama, kad jų laikotarpiu darbuotojui mokamas VDU (30);
- Darbo organizavimo formų reguliavimas kolektyvinėse sutartyse vis dar nėra populiarus, ypač vertinant nuotolinio darbo nuostatas: dėl ne viso darbo laiko 58 susitarta kolektyvinėse sutartyse, dėl nuotolinio darbo – 25.
Socialinės partnerystės rėmimo priemonės
Tyrimas parodė, kad 38 proc. kolektyvinių sutarčių (123) susitariama dėl valandų skaičiaus per metus profesinių sąjungų valdymo organų nariams jų pareigoms atlikti, tačiau daugumoje jų vis dar yra nustatomas tas pats valandų skaičius kaip ir DK 168 str. 1 d., t. y. 60 val.
Panaši situacija yra ir su darbo dienomis per metus profesinių sąjungų valdymo organų nariams, skirtoms jų švietimui – jos nurodytos beveik pusėje kolektyvinių sutarčių (145): daugumą atvejų yra susitarta dėl 5 darbo dienų per metus (64), bet yra ir atvejų, kai darbdavio lygmens kolektyvinėse sutartyse buvo susitarta dėl mažiau darbo dienų.
Pasak analizę atlikusių specialistų, šios tendencijos iš esmės rodo, kad vis dar retai kolektyvinėse sutartyse yra susitariama dėl didesnių garantijų, nei jos reglamentuotos Darbo kodekse.
„Kolektyvinėse sutartyse vis dar trūksta originalių, kokybiškų nuostatų, pvz., dėl lyčių lygybės, dėl streso ir psichologinio smurto darbo aplinkoje ir pan. Vis dar labai dažnai pateikiamos nuorodos į DK, t. y. tiesiog nurodomi, kad tam tikri klausimai sprendžiami pagal įstatymą“ , – apibendrina stebėseną atlikę specialistai.
Parengta pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinio dialogo skyriaus informaciją