LMPF | Nuo miškų reformos iki žaliojo kurso
17622
post-template-default,single,single-post,postid-17622,single-format-standard,qode-quick-links-1.0,ajax_fade,page_not_loaded,,qode-theme-ver-11.2,qode-theme-bridge,wpb-js-composer js-comp-ver-5.2.1,vc_responsive

Nuo miškų reformos iki žaliojo kurso

Nuo miškų reformos iki žaliojo kurso

Su Seimo Aplinkos apsaugos, Europos reikalų komitetų ir Energetikos komisijos nare VIRGINIJA  VINGRIENE kalbamės apie tai, kas nuveikta per beveik ketverius  jos kadencijos metus ir ką būtina dar padaryti.

-Valstybinių miškų ūkio reforma jau praėjo. Kaip vertinate šią reformą, kokias matote klaidas, ar pasiteisino pasirinkta valdymo struktūra?

– Prieš trejus metus pradėtos miškų ūkio reformos reikalingumu niekas neabejojo ir dabar neabejoja. Tam buvo pribrendęs laikas, nes ankstesnioji valdymo tvarka buvo  pasenusi, ne visos urėdijos dirbo efektyviai, buvo labai mažų ir mažai pelningų, jas būtinai reikėjo jungti. Juolab kad valstybinių įmonių valdymo optimizavimas buvo viena iš stojimo į EBPO sąlygų. Šiandien turime pripažinti, kad klaidų neišvengta. Vienas iš argumentų, kad po reformos padidės miškininkų atlyginimai, neįvyko. Atlygis padidėjo, bet ne miškininkams, o Valstybinių miškų urėdijos vadovybei, jos valdybos nariams. Pagrindinės reformos klaidos – per mažai buvo kalbamasi su miškininkais, nebuvo aiški  reformos vizija, padidintos iki 6 proc. kirtimų normos, o ir Aplinkos ministerijos vadovybė laikėsi gana arogantiškos pozicijos, iš pat pradžių metusi šešėlį ant visos miškininkų bendruomenės, prisidėjo prie kiršinimo ir gąsdinimo. Tai akivaizdžiai rodo ministerijos vadovybės patirties valstybės tarnyboje, politikoje ir vadyboje stoką. Ši reforma parodė tai, kaip nereikėtų daryti reformų. Labai gaila, kad mokytis turėjome tokio aplinkosaugai jautraus ir svarbiausio mūsų šalies gamtos išteklių sektoriaus rėmuose. Miškas – ne vien mediena ir pajamų skaičiavimas, tai ne tik ūkinė veikla, bet ir ypač svarbi kraštovaizdžio, rekreacijos, aplinkosaugos dalis.

Reikia priminti, kad problemoms spręsti veikia parlamentinė Aplinkos apsaugos komiteto kontrolė. Mes išsakome tikrai labai aštrias pastabas visais klausimais. Negailestinga kritike aš ketinu būti ir toliau. Įtvirtinome saugiklį dėl miškų išlaikymo valstybės nuosavybe, ko reikalauja šalies Konstitucija. Tad kartu su kolega Seimo nariu, premjeru Sauliumi Skverneliu registravome pataisą dėl Valstybių miškų urėdijos įtraukimo į strateginių (neprivatizuotinų) objektų sąrašą ir Seimas jai pritarė. Tai reiškia, kad ši įmonė negali būti privatizuojama, reformuojama ar pertvarkoma į kitas formas be specialaus Seimo sprendimo – tai  užkerta kelią galimam jos privatizavimui. Šis žingsnis žengtas norint užkirsti kelią bet kokioms spekuliacijoms ar siekiui atiduoti miškus į privačias rankas.

Svarbu ir tai, kad Lietuva netaptų tik žaliavinės medienos eksportuotoja, o didžiausia pridėtinė vertė būtų sukuriama būtent Lietuvoje. Visuomenės lūkestis yra mažinti miško iškirtimo kiekius, kad šie resursai nebūtų eikvojami ir eksportuojami, pridėtinę vertę sukuriant užsienyje. Reikia skatinti baldų gamybą, lentpjūves, vietinę pramonę aprūpinti mediena, išskirtinai remti smulkųjį medienos verslą, daugiau dėmesio skirti aukštos pridėtinės vertės produktų gamybai, kas pasitarnautų ir didesnėms pajamoms į šalies biudžetą, naujų verslų plėtrai bei naujoms darbo vietoms  regionuose.

Daugiau: http://miskininkas.eu/nuo-misku-reformos-iki-zaliojo-kurso/