20 Apr J. Matuizienė: koronaviruso krizė pakoregavo laisvą asmenų judėjimą
Europos Parlamentas dabartinėje situacijoje uždegė žalią šviesą trims skubioms priemonėms, kovojant su koronavirusu – tai pinigų iš struktūrinių fondų perskirstymas, solidarumo fondo priemonėms kovai su koronavirusu kompensuoti sukūrimas ir skubus oro uostų keleivių pervežimo judumo reguliavimas. Nors ši priemonė susilaukė daug neigiamų pasekmių, tačiau visi puikiai suprantame, kad siekiant sustabdyti viruso plitimą tai buvo būtina. Visų pirma, tai skaudžiai atsiliepė avialinijoms, kurios skaičiuoja nuostolius ir atleidžia darbuotojus.
Priimdami drastiškus ribojimus kovai su koronavirusu, kurie šiuo metu yra be galo svarbūs, privalome nepamiršti, kad Europos Sąjungos vidaus rinka bei laisvas prekių, asmenų ir paslaugų judėjimas yra vienas iš esminių Europos sąjungos dalykų. Prekės ir paslaugos ir toliau be kliūčių gali kirsti valstybių sienas. Maisto produktai, galvijai, vaistai, apsauginės priemonės turi greitai pasiekti tikslą. Tiekimo grandinės negali būti nutrauktos. Tik tai užtikrins ES piliečių aprūpinimą bei apsaugos jų sveikatą.
Europos Komisija paskelbė naujas praktines rekomendacijas (komunikatą), kuriomis siekiama užtikrinti, kad judūs ES darbuotojai (visų pirma tie, kurių darbas gali padėti įveikti koronaviruso pandemiją), galėtų pasiekti savo darbo vietą. Tai, be kita ko, sveikatos priežiūros ir maisto sektoriuose dirbantys ar kitas būtinąsias paslaugas (pavyzdžiui, vaikų ir pagyvenusių žmonių priežiūros, komunalines paslaugas) teikiantys darbuotojai. Pateiktas nebaigtinis sąrašas darbuotojų, kurie dirba ypatingos svarbos darbą ir kuriems nuolatinis laisvas judėjimas ES yra būtinybė.
Dėl šios priežasties daugelyje pasienio regionų darbuotojai juda ir tai teigiamai veikia abi šalis. Sezoninių darbuotojų, teikiančių pagalbą žemės ūkyje, atliekant sezoninius darbus reikia visoje Europoje. Ir šioje srityje valstybės narės turėtų susitarti tarpusavyje. Be abejo, tie susitarimai galiotų tik trumpą laiką.
Plačiau apie tai skaitykite Europos Komisijos komunikate „Darbuotojų naudojimasis laisvo judėjimo teise Covid-19 protrūkio metu“.
Realioje tikrovėje jau kyla lėktuvai iš Rumunijos į Vokietiją, kuriais vyksta darbuotojai nuimti šparagų derliaus laukuose, nes tai yra ypatingas šiai šaliai „Spargelzeit“ (šparagų laikas). Vokiečiai apmoka skrydžius ir galimybę gyventi netgi ne po penkiolika viename kambaryje, o po penkis. Paklausite, kodėl iš Rumunijos? O gi todėl, kad Rumunijos darbuotojai pagal minimalų darbo užmokestį užima paskutinę vietą ir netgi (ko baiminasi Vokietijos ūkininkai) jei nepavyks nuimti viso derliaus dėl darbuotojų stokos, išleis mažiau darbo užmokesčiui, negu įdarbinę savo piliečius.
O kaip Lietuvoje? Kas pagelbės ūkininkams? Kas dirbs statybose? Ukrainiečiai ir baltarusiai su kai kuriomis išimtimis (tolimųjų reisų vairuotojai) išvyko namo (kai kurie net paliko savo darbo įrankius). Tai, kas dar buvo mums aktualu ir kuo emigrantai iš trečiųjų šalių prieš kurį laiką buvo kaltinami – tai atlyginimų dempingas, sutikimas dirbti bet kokiomis sąlygomis – nebėra šios dienos aktualija. Aktualiau tampa, kaip susidoroti su vis augančiu šalies bedarbių skaičiumi.
Vienintelė viltis, kad krizė pakeis darbdavio požiūrį į darbuotoją ir jam mokamą atlyginimą? O gal darbuotojo požiūris į darbą taip pat keisis?
Kyla tikrai daug klausimų.
Ar dabartiniai bedarbiai ir keletas tūkstančių grįžusiųjų pasirengę rinktis Lietuvoje darbą žemės ūkyje, statybose, ar gyvens iš socialinių pašalpų? Juk daugelio išvykusiųjų (netgi su aukštuoju išsilavinimu) pirmasis darbas Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Vokietijoje ir buvo žemės ūkis, statybos, dvokiančios paukščių fermos. Tai gal pabandykime atiduoti skolą savo šaliai, kuri suteikė bent jau minimalų išsilavinimą, jau nekalbant apie aukštąjį.
Skandinavijos stiuardesės, netekusios darbo, tuojau pat apmokomos dirbti slaugytojomis. Gal ir mūsų atsakingos institucijos nusileis ant žemės ir pradės pagaliau realiai atsižvelgti į tai, kokias kompetencijas krizės akivaizdoje būtina suteikti darbuotojui, atsižvelgiant į darbo rinkos poreikius ir kaip galint skubiau į tai reaguoti.
Kažkaip po šios, atrodo, dar negreit pasibaigsiančios krizės reikės atsigauti, ir kiekvieno mūsų indėlis bus svarbus. Tik, atrodo, kad po vieno mėnesio karantino dar ne visi tai suvokia.
Janina Matuizienė yra LPSK generalinė sekretorė