09 Gru AR REIKIA „REFORMUOTI“ REFORMĄ?
Spaudžiant LR Konstitucinio teismo LR Seimui nustatytiems terminams dėl Miškų įstatymo pataisų, pakeitusių valstybinių miškų valdymo sistemą legalizavimo, pastaruoju metu suaktyvėjo tiek Seimo nariai, tiek suinteresuotų visuomenės grupių atstovai. Paskutinius kelis posėdžius Miškų įstatymo pataisų klausimus intensyviai svarstė Seimo aplinkos apsaugos komitetas, kol pagaliau suformulavo siūlymus Seimui. O juose buvo siūloma tai, ko iki tol buvo vengta net ir minėti: valstybinius miškus turėtų valdyti ne valstybės įmonė, o akcinė bendrovė per savo įsteigtas dukterines įmones.
Savo požiūriu į tai, kiek ir ar reikėtų „reformuoti“ reformą dalijasi LMPF deleguota darbuotojų atstovė įmonės valdyboje ir šios valdybos pirmininkė dr. Ina Bikuvienė.
Dalyvauti vykdant valstybinių miškų reformą teko nuo pirmųjų dienų – buvau deleguota dar į Valstybinio miškotvarkos instituto valdybą, kurio pagrindu ir buvo kuriama VMU. Žinau, kaip buvo sudėtinga sudėlioti įmonės struktūrą, sujungti buvusias miškų urėdijas į VMU regioninius padalinius, nustatyti jų centrus, parengti įmonės administracijos ir regioninių padalinių etatų struktūrą, atrinkti darbuotojus bei suformuoti padalinių ir centrinės administracijos kolektyvus. Ilgai užtruko apibendrinti ir paruošti vieningą VMU darbo užmokesčio sistemą, kuri, nors ir turi trūkumų, bet vis tik veikia. Patvirtinta įmonės veiklos strategija iki 2023 metų. Pasirašyta kolektyvinė sutartis, taikoma visiems įmonės darbuotojams. Centralizuotai vykdomi stambūs pirkimai, atsisakoma veiklai nereikalingo turto, nors gal kai kur ir paskubant. Labai svarbu pažymėti, jog po įmonės įsteigimo 2018 metais, tik formuojantis centrinei administracijai (procesas vis dar vyksta), didelių ir nuoširdžių regioninių padalinių darbuotojų pastangų dėka buvo užtikrintas veiklos tęstinumas, vykdyti privalomieji miško ūkio darbai, nenutrūko medienos tiekimas pirkėjams ir kt.
Suprantama, naivu tikėtis, kad vykdant tokio mąsto reformą, viskas eisis kaip per sviestą. Reformos realius rezultatus pamatysime gal tik po kokių penkių metų. 2018 m. uždirbtas, buvusio direktoriaus žodžiais, įspūdingas 55,3 mln. eurų grynasis pelnas – daugiau susiklosčiusių aplinkybių – palankių medienos kainų ir atidėtų investicijų, o ne reformos rezultatas.
Pripažinkime, klaidų yra daroma, vėluojama centralizuoti bendrąsias funkcijas, apjungti miškotvarkos medžiagą pagal padalinius. Neramina, jog dėl itin specializuotos veiklos, sunku pritraukti kvalifikuotų specialistų, kurie priimtų tikrai rimtą iššūkį dirbti besiformuojančioje įmonėje, kur procesus riboja gamtos sąlygos ir politikos vėjai, o veiklos rezultatais pasidžiaugs tik anūkai. Darbuotojų nuomone – klaida buvo patikėti reformos vykdymą vadybininkams, neturėjusiems patirties miškų sistemoje, todėl jie deda daug vilčių į naują VMU direktorių.
VMU valdybos posėdžiai dažnai rengiami padaliniuose, kur valdybos nariai susitinka su eiliniais darbuotojais, išklauso jų nuomones, siūlymus. Išgirstame įvairiausių pastebėjimų, priklausančių nuo žmonių natūros – vieni tikėjosi iš reformos daugiau pokyčių ir nusivylė, kiti norėtų daugiau savarankiškumo, dalis visiškai patenkinti dabartine tvarka, įžiūrintys jos pranašumą konsoliduojant lėšas, našiau panaudojant turimus mechanizmus, išlyginant darbuotojų atlyginimus bei socialines garantijas ir t. t.
Nepaisant visų nesklandumų, reikia pripažinti, kad sunkiausias etapas, kai reikėjo formuoti visą struktūrą, tiek administracijoje, tiek padaliniuose, jau yra praeitas. Tikrai reikia dėkoti regioninių padalinių darbuotojams, kurie dirbdami už du ar tris, atlaikė ir neleido sugriūti visai sistemai.
Dabar, girdint kai kuriuos drastiškus siūlymus vėl „reformuoti“ reformą, kyla pagrįstos abejonės, ar darbuotojai ją dar kartą atlaikytų. Suprantamas valdžios žmonių noras skatinti darbuotojų iniciatyvą ir didinti atsakomybę už darbo rezultatus, suteikiant regioniniams padaliniams daugiau savarankiškumo. Klausimas tik, ar dėl to reikia vėl įstatymu nustatyti naują struktūrą ar ją performuoti? Kaip besivadintų ir kokia būtų steigėjo ar motininės įmonės valdymo forma, pavaldžios įmonės ar filialai bus tiek savarankiški, kiek steigėjas to savarankiškumo suteiks. Juk buvusios savarankiškos miškų urėdijos irgi jautė Generalinės miškų urėdijos „griežtą ranką“ tiek nustatant urėdijos etatų struktūrą, planuojant investicijas, privalomųjų darbų ar gamybos užduotis, tvirtinant darbo užmokesčio fondą, tiek ir atsiskaitant už užduočių įvykdymą ir turėjo ne tiek to savarankiškumo, kiek atsakomybės. Manau, kad tikslą – suteikti daugiau savarankiškumo – neskausmingai galima pasiekti tobulinant jau veikiančią sistemą. Dabartiniai VMU įstatai nustato, kad įmonėje gali būti steigiami filialai (pagal dabartinę VMU struktūrą – regioniniai padaliniai), kurie nėra juridiniai asmenys ir veikia pagal VMU įstatus ir filialo nuostatus. Lietuvos civilinis kodeksas išaiškina, kad filialas – tai struktūrinis juridinio vieneto padalinys, atliekantis visas arba dalį juridinio asmens funkcijų, todėl reikia tik sutarti, kiek savarankiškumo suteikiama filialams ir nustatyti jiems perduodamų funkcijų ribas. Tam pakanka patikslinti VMU įstatus ir labiau praplėsti bei sukonkretinti dabartinius VMU regioninio padalinio nuostatus, nustatant didesnes filialo teises ir valdymo bei atsakomybės mechanizmą. Tikriausiai tektų peržiūrėti jo struktūrą, grąžinti kai kurias numatytas centralizuoti funkcijas, bet tai tikrai neįneštų tiek sumaišties, kiek valstybinių miškų valdymo formos keitimas.
Pagrindinis visų mūsų rūpestis šiandien – įmonėje dirbantys ir jos ateitimi tikintys, bei visas jėgas tam skiriantys darbuotojai. Jaučiame didelę atsakomybę ir kartu su LMPF komanda stengiamės užtikrinti visavertį darbuotojų, kaip įmonės kertinio akmens, atstovavimą. Turėdama tokius atsidavusius darbuotojus, Lietuva gali būti tikra, kad joje ne tik oš miškas, bet ir lauks visų į jį ateinančių.
„Mūsų girios” 2019/11