LMPF | Dr.N.Kupstaitis: Radikalus žalėjimas vietoj darnaus miškų ūkio?
16941
post-template-default,single,single-post,postid-16941,single-format-standard,qode-quick-links-1.0,ajax_fade,page_not_loaded,,qode-theme-ver-11.2,qode-theme-bridge,wpb-js-composer js-comp-ver-5.2.1,vc_responsive

Dr.N.Kupstaitis: Radikalus žalėjimas vietoj darnaus miškų ūkio?

Dr.N.Kupstaitis: Radikalus žalėjimas vietoj darnaus miškų ūkio?

www.forest.lt

Tokiu klausimu-teiginiu po antrašte „Negalima pasiduoti neprotingam spaudimui“ 2018 metų pabaigoje žurnale “Miškai” pradėjau 2018 metų miškų politikos svarbiausių įvykių apžvalgą. Šiandien matau, jog tema darosi tik aktualesnė ir noriu dar kartą pasidalinti savo mintimis apie naujo balanso paiešką tvaraus (darnaus) miškų ūkio koncepcijos kontekste.

Kaip ir rašiau, 2018 metais stipriai įsisiūbavo ir visas kitas diskusijas užgožė ne nauja, o jau klasikiniuose miškų politikos vadovėliuose daugiau kaip prieš tris dešimtmečius aprašyta santykio tarp gamtosaugos ir miško naudojimo tema.

Šis santykis pakankamai aiškiai apibrėžiamas kaip konfliktinė ir kompromisų bei balanso reikalaujanti miškų politikos sritis, taigi ir nuomonių įvairovė bei balanso paieška šia tema ne tik neišvengiama, bet ir būtina. Dviračio išradinėti čia nereikia – tam ir yra visuotinai pripažinti darnaus miškų ūkio principai, pagal kuriuos siekiama subalansuoti socialines, ekonomines ir ekologines visuomenės reikmes miškui, kartu užtikrinant pačių miško ekosistemų išsaugojimą ateičiai. Atrodo pakankamai paprasta ir galėtų būti lengvai visiems suprantama. Tačiau taip nėra, nes pats balanso paieškos procesas yra sudėtingas, o ir visuomenės reikmės gali būti suvokiamos labai skirtingai.

Pirmiausia klausimas kyla, kodėl būtent 2018 metais tokia tema užgožė visas kitas. Atrodytų nei miško kirtimų Lietuvoj padidėjo, nei miškininkavimo praktika bent kiek rimčiau pasikeitė, bet matyt prie temos eskalavimo stipriausiai prisidėjo gamtos mylėtojais staiga patapę buvę urėdijų gynėjai ir kiti jėgą pajutę radikalūs gamtos saugotojai, kuriems darnus miškų ūkis nesuprantamas žodžių derinys arba susiveda į vieną ekologinį aspektą. Kaip ten bebūtų pati diskusija miško naudojimo santykio su gamtosauga klausimu yra tikrai sveikintinas ir reikalingas dalykas, jei kalbam apie miškų politiką demokratinėje visuomenėje. Tačiau tai, kas šia tema pastaruoju metu vyksta Lietuvoje, o kartu ir kaimyninėse Latvijoje bei Estijoje, na niekaip negalima pavadinti diskusija. Tai labiau visuomenės gąsdinimas nebūtais dalykais, kartu dar savinantis ir tos visuomenės mandatą.

Kuo daugiau uždrausti ir apriboti – bene pagrindinis šiandienos politinis šūkis

Kaip tyčia dėkinga dirva vienpusiškam gamtosaugos išaukštinimui purenama ir iš politinės pusės. Jei Vyriausybės programa dar kažkiek bando ieškoti balanso, tai atskirų politikų iniciatyvos kuo daugiau uždrausti ir apriboti „prasimuša“ ir į miškų politiką.

Kilnaus siekio apsaugoti tūlą pilietį nuo jo paties vedini politikai išsijuosę vienas per kitą registruoja įvairiausias įstatymų iniciatyvas, kuriomis primityviausiu būdu – uždrausti ir apriboti – bando „pagelbėti“ visuomenei ir išlaisvinti ją nuo galvojimo, sprendimų priėmimo, atsakomybės ugdymo ir kitokios „naštos“, nes pagal tokių politikų supratimą kiekvienam žmogaus veiksmui turi būti teisinis sureguliavimas, o valstybė geriausiai žino ir turi nuspręsti, ko kiekvienam iš mūsų reikia ar nereikia.

Tai štai ir miškų politikoje kaip niekad užderėjo siūlymų uždrausti ir apriboti: uždrausti plynus, o podraug ir atvejinius miško kirtimus saugomose teritorijose (dar geriau būtų iš viso juos uždrausti, nes tai atseit blogis savaime), nepaisant sparčiai didėjančių medienos išteklių mūsų miškuose sumažinti kirtimų normas, jei neina privatiems, tai bent valstybiniams miškams, uždrausti eksportuoti medieną, na gerai, bent jau apriboti jos eksportą, uždrausti turėti miško daugiau nei … (įsirašykit skaičių tarp 500 ir 1500 ha) ir t.t. Ir čia papildomai prie viso to reguliavimo, kurio jau turime daugiau nei pakankamai ir dėl kurio apimties mažinimo, o kartu ir sprendimų delegavimo pačiam žmogui, tuo pačiu ugdant jo sąmoningumą ir atsakomybę, numatytos priemonės šiandieninės Vyriausybės programoje. Na akivaizdu, kad tai tarpusavyje labai sunkiai suderinami siekiai.

Svarbiausia šioje vietoje tai, kad minėtų draudimų ir apribojimų iniciatyvoms realaus pagrindo kaip ir nėra – nei čia tie Lietuvos miškai baigiami iškirsti, nei ta lietuviška žemė į užsienį išvežti, nei čia monopolis privačiuose miškuose formuojasi. Priešingai, miškų ištekliai tik didėja, o dabartinės miškų ūkio ir miško kirtimų praktikos suformavo tiek gamtinių vertybių mūsų miškuose, kad dauguma kitų Europos šalių gali tik pavydėti, galiausiai pati miškų ūkio veikla tose keliose egzistuojančiose didesnėse privačiose miško valdose tikrai artimesnė darnaus miškų principams, nei epizodinis miškininkavimas poroje hektarų. Tai štai čia ir trūksta rimtos ir profesionalios diskusijos, kur ne vien garsiau rėkiantis yra teisus ir kur įsigilinama į visus susijusius aspektus. Vėl tenka grįžti prie darnaus miškų ūkio kaip subalansuoto sprendimo.

Visuomenės reikmės miškui – balanso reikės ieškoti

Kad jau užsiminiau apie veikėjus besisavinančius visuomenės mandatą ir jų bandymus tapatinti visuomenės nuomonę su jų pačių nuomone, svarbu atskirai pakalbėti apie visuomenės reikmes miškui. Jei atskiras asmuo ar tokių asmenų grupė, kuri nori  (kad ir argumentuotai) visus Lietuvos miškus paversti sengirėmis, tai jokiu būdu nereiškia jog tokia yra absoliuti visuomenės reikmė, ar dar daugiau – absoliuti visuomenės nuomonė. Kadangi kita visuomenės grupė garantuotai turės tokių poreikių miškui, kurių sengirė niekaip patenkinti negalės. Tai štai tam įvairių visuomenės poreikių suderinimui ir yra būtinas kompromiso suradimas, kas iš esmės reiškia balansą tarp jau ne kartą minėtų socialinių, ekonominių ir ekologinių visuomenės reikmių.

Lygiai taip pat ir patys miškininkai neturėtų savintis visuomenės mandato ir teigti, jog žino geriausiai, ko visuomenei reikia iš miško arba kitais žodžiais sakant, kokio miško reikia visuomenei. Akivaizdu, kad visuomenės poreikiai miškui kinta, ir todėl nuolatinė miškų politikos diskusija, įtraukiant kuo plačiau visuomenę (bent jau atskirų jos grupių atstovus), yra neišvengiama. Jau ne kartą esu minėjęs, jog laikai, kuomet miškininkai vieni formavo miškų politiką, yra praeitis, tačiau pasiduoti besąlyginiam radikalų spaudimui taip pat negalima.

Grįžtant prie ryškėjančios tendencijos gamtosaugos interesą iškelti virš kitų visuomenės interesų miškui, faktiškai galima konstatuoti, jog ta tendencija keičia nusistovėjusią pusiausvyrą ir užprogramuoja naują konfliktą, kurio sprendimui neišvengiamai bus reikalinga diskusija dėl naujo balanso suradimo. Suprantama, kad šio naujo balanso paieškoje reikėtų kuo platesnio ir kuo įvairesnius visuomenės poreikius miškui atstovaujančių visuomenės grupių atstovavimo.

Tokia miškų politikos diskusija vyksta nebūtinai susėdus prie bendro stalo, taigi miškų mokslininkai, miškininkai, miško savininkai, miškuose dirbantys ir iš miško gyvenantys žmonės turėtų netylėti, o aiškiai ir argumentuotai išsakyti nuomonę dėl jiems svarbių visuomenės reikmių miškui visais jiems prieinamais kanalais. Šioje vietoje komunikacijos vingrybių galima tik pasimokyti iš radikaliąją gamtosaugą propaguojančiųjų.

dr.Nerijus Kupstaitis
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės
vyr. patarėjas
2019-04-03