LMPF | Darbo kodeksas tvarko lietuvišką algų chaosą
16601
post-template-default,single,single-post,postid-16601,single-format-standard,qode-quick-links-1.0,ajax_fade,page_not_loaded,,qode-theme-ver-11.2,qode-theme-bridge,wpb-js-composer js-comp-ver-5.2.1,vc_responsive

Darbo kodeksas tvarko lietuvišką algų chaosą

Darbo kodeksas tvarko lietuvišką algų chaosą

Greta Jankaitytė

www.vz.lt

Lietuvoje algų sistema – chaotiška. Atlygis už tą patį darbą gali labai ryškiai skirtis. Daugiau tvarkos ir logikos bando įvesti dabartinis Darbo kodeksas, liepiantis darbdaviams diegti atlygio sistemą ir nemokėti minimalios algos bet kam. Kai kurios nuostatos reikalauja daug išteklių ir pastangų, tad jų efekto vis dar laukiama.

Jau metus veikiančiame Darbo kodekse (DK) yra nuostatų, kurios esą turėtų priversti darbdavius mokėti teisingesnius atlyginimus. Pirma, numatyta, kad minimali mėnesinė alga (MMA) turi būti mokama tik už nekvalifikuotą darbą. Pasak ekspertų, kai kurioms profesijų grupėms ši prievolė sukėlė nepatogumų.

 „Nemaža dalis pakeitimų buvo susiję su vadovų atlyginimais – ne paslaptis, kad dažnu atveju vadovai buvo skiriami vadovauti kelioms grupės įmonėms ir solidų atlygį gaudavo tik iš vienos įmonės. Tokiais atvejais šių asmenų atlyginimas, kad ir simboliškai, turėjo didėti“, – sako Karolina Baronaitė-Birmontė, asocijuotoji „Glimstedt“ teisininkų kontoros partnerė.

Taip pat darbdaviams kilo klausimų, kas yra laikoma nekvalifikuotu darbu. DK nurodo, kad tai yra darbas, kuriam atlikti nekeliami jokie specialūs kvalifikacinių įgūdžių ar profesinių gebėjimų reikalavimai.

„Viešojoje erdvėje kilo daug diskusijų, ar valytoja, kuri naudoja tam tikrus įrenginius, iš tiesų laikoma nekvalifikuota darbuotoja. Šiuo metu, siekiant nustatyti, ar darbas laikomas nekvalifikuotu, vadovaujamasi Lietuvos profesijų klasifikatoriumi, todėl panašių problemų nebekyla, ir darytina išvada, kad ši nuostata darbdaviams yra aiški“, – teigia Jovita Valatkaitė, advokatų kontoros „Cobalt“ vyresnioji teisininkė.

Teisininkė nurodo, kad ši nuostata nėra palanki startuoliams ar verslą pradedantiems asmenims, kurie stengiasi sutaupyti kaštų.

„Iki įsigaliojant minėtoms DK nuostatoms, buvo paplitusi praktika mokėti direktoriui MMA, nes kol įmonė dar nepradėjo veiklos arba jos veikla neįsibėgėjo, buvo stengiamasi visais būdais sumažinti išlaidas. Tuo atveju, kai įmonės direktorius yra ir verslo įkūrėjas, įmonės veiklą finansuojantis iš savo lėšų, išlaidų mažinimo klausimas yra itin aktualus“, – sako p. Valatkaitė.

Valstybinė darbo inspekcija (VDI) teigia, kad dėl MMA mokėjimo kvalifikuotiems darbuotojams per metus nuo naujojo DK įsigaliojimo VDI inspektoriai surašė 13 reikalavimų pašalinti pažeidimus. Iš pačių darbuotojų dėl MMA mokėjimo už kvalifikuotą darbą inspekcija sulaukė tik vieno skundo.

„Daugiausia neaiškumų kilo dėl to, kiek turėtų didėti kvalifikuotų darbuotojų atlyginimas. DK nėra numatomos konkrečios sumos, tai darbdavio ir darbuotojo susitarimas. Darbuotojas taip pat gali kreiptis į darbo ginčų komisiją, jei mano, kad atlyginimas buvo padidintas netinkamai“, – komentuoja Marija Čereškevičiūtė, VDI Komunikacijos skyriaus vedėja.

Sistemas turi dar ne visi

Bendrovės, samdančios daugiau nei 20 darbuotojų, privalo turėti darbo užmokesčio sistemas. Šios turi būti prieinamos susipažinti visiems darbuotojams. Prieš tvirtindamas ar keisdamas darbo užmokesčio sistemą, darbdavys turi atlikti darbuotojų informavimo ir konsultavimo procedūras.

Ponia Baronaitė-Birmontė teigia, kad šių sistemų kūrimas ir derinimas su darbuotojais pareikalavo daugiausia laiko ir pastangų. Ne viena įmonė vis dar nėra užbaigusi šių procesų, nes tai iš tiesų reikalauja nemažų išteklių – tiek finansinių, tiek ir laiko“, – sako p. Baronaitė-Birmontė.

Pasak jos, darbuotojų atstovų dalyvavimas darbo užmokesčio sistemų tobulinimo procese užtikrins, kad sprendimai nebebūtų vienašališkai priimami vieno darbdavio.

„Sprendimai, kurie yra priimami bendru sutarimu, visada yra gerokai tvaresni nei vienašaliai sprendimai. Visiems nustačius vienodas žaidimo taisykles, bus sudarytos vienodos galimybės judėti pirmyn“, – mano p. Baronaitė-Birmontė.

VDI teigia, kad dėl šios nuostatos buvo surašyti 35 reikalavimai ištaisyti pažeidimus. Tačiau ginčų dėl atlygio sistemų kol kas nebuvo.

Trūksta tarptautinės praktikos

Anot p. Valatkaitės, dauguma darbdavių, su kuriais ji susiduria, yra pasitvirtinę darbo užmokesčio mokėjimo sistemą.

„Klausimų, kad tokia sistema turi egzistuoti įmonėje, dažniausiai nekyla, tačiau vis dar nėra iki galo aišku, kaip darbuotojai turėtų būti skirstomi į kategorijas pagal jų einamas pareigas ir kvalifikaciją“, – sako teisininkė.

DK numato, kad darbo užmokesčio sistemoje yra nurodomos darbuotojų kategorijos pagal pareigybes bei kvalifikaciją ir kiekvienos jų užmokesčio formos, papildomo užmokesčio skyrimo pagrindai ir tvarka, darbo užmokesčio indeksavimo tvarka.

„Praktikoje yra įvairiausių modelių, dauguma tarptautinių įmonių naudoja pareigybių vertinimo sistemą „Mercer“, kuri itin paplitusi ne tik Europoje, bet ir už jos ribų. Tačiau vis dar lieka neatsakytas klausimas, ar būtent tokio efekto tikėjosi įstatymų leidėjai“, – teigia ji.

Įprastai tarptautinės įmonės stengiasi darbuotojams mokėti ne mažiau nei rinkos, kurioje veikia darbdavys, mediana, aiškina teisininkė.

„Šiuo metu darbuotojų išlaikymas yra itin opus klausimas, todėl stengiamasi neatsilikti nuo rinkos tendencijų. Kita vertus, lietuviško kapitalo įmonėse tokia praktika nėra itin paplitusi, todėl galimai įstatymų leidėjai tikėjosi įnešti aiškumo ir skaidrumo į darbo užmokesčio nustatymo procesą“, – aiškina p. Valatkaitė.

Teisininkė pabrėžia, kad patiems darbdaviams yra naudinga ši DK nuostata, nes iki šiol galiojo ydinga atlygio valdymo sistema.

„Iki įsigaliojant naujajam DK didelė dalis darbdavių turėjo ne vientisą, visa apimantį dokumentą, kuriame būtų aiškiai išdėstytos darbo užmokesčio mokėjimo ir premijavimo taisyklės, tačiau daug įvairiausių lentelių, formulių, skaidrių ar kitokios formos dokumentų, kuriuose informacija apie premijavimą buvo pateikta fragmentuotai“, – atkreipia dėmesį p. Valatkaitė.

Lietuvoje, net neskaičiuojant dalies mažiausiai ir dalies daugiausia uždirbančiųjų, skirtumas tarp likusiųjų darbo užmokesčio gali būti apie 50%. Vakarų Europoje skirtumas tarp asistento ir vidutinės įmonės generalinio direktoriaus atlyginimo yra 3,5 karto, Lietuvoje – 6,5 karto, rodo „Hay Group Korn Ferry“ duomenys.

Efekto dar laukiama

Ponios Baronaitės-Birmontės manymu, išvardytų nuostatų efektas dar išryškės ateityje, kai įmonės visiškai įgyvendins DK numatytas priemones.

„Kaip ir minėjau, nemažai įmonių yra dar tik šio kelio viduryje. Teigiamų poslinkių tikrai laukiama – skaidrumas, viešumas ir aiškumas ne tik kad užtikrins diskriminacijos nebuvimą, bet ir paskatins darbuotojus žinoti savo teises bei jas ginti“, – sako teisininkė.

„Sodros“ duomenys rodo, kad pernai liepą, kai tik įsigaliojo DK, MMA gaunančių kvalifikuotų darbuotojų skaičius sumažėjo 20.000 asmenų, o nekvalifikuotų beveik nesikeitė.

Didesnis pokytis matyti tarp MMA gaunančių vadovų. Tokių gretos sumažėjo 12%, arba 1.600 asmenų. Panašiai padidėjo skaičius tų vadovų, kuriems pradėtos mokėti MMA viršijančios algos. Kita vertus, pernai liepą vis dar buvo 11.000 vadovų, kurie gavo MMA neviršijančius atlygius.

Naujausi duomenys – gegužės mėnesio – rodė, kad per metus Lietuvoje gaunančių MMA sumažėjo net trečdaliu. Tačiau tam galėjo turėti įtakos ne tik DK, bet ir įvestos „Sodros“ „grindys“. Šios numato, kad jeigu žmogus uždirba mažiau negu MMA, darbdavys turi sumokėti socialinio draudimo įmokas ne mažesnes kaip nuo MMA. Šiuo metu MMA siekia 400 Eur.

Plačiau: https://www.vz.lt/vadyba/personalo-valdymas/2018/07/31/darbo-kodeksas-tvarko-lietuviska-algu-chaosa#ixzz5MntVvgzF