23 Lie Metai su nauju Darbo kodeksu: išganymas ar fiasko?
Žadėtos laimės Darbo kodeksas darbuotojams nesuteikė. Gal dar naujesnis kodeksas gyvenimą pakeistų? „Reikia ginti savo teises. Bet jeigu mūsų žmonės nieko nenori, gerai yra taip, kaip yra, – gali ant galvos stovėti, nieko nebus”, – tvirtina Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė.
– Jau metus galioja naujausias Darbo kodeksas. Kaip profesinės sąjungos jį dabar vertina?
– Prieš priimant Darbo kodeksą buvo labai daug kartų pasakyta, kad šis naujasis dokumentas sukurs 80 tūkst. kokybiškų darbo vietų, kad bus lankstesnės darbo sąlygos, dėl to žmonėms bus lengviau apsispręsti likti dirbti Lietuvoje ir bus sustabdyta emigracija. Kol kas tų teigiamų efektų mes nepamatėme. Norėtųsi paklausti, kur tos kokybiškos darbo vietos? Nepastebime, kad jos kurtųsi ar jau esamos taptų kokybiškesnės. Kitas dalykas, pradėjus įgyvendinti Darbo kodeksą, pasimatė tam tikrų jo straipsnių nesuderinamumas. Kai kurios sąvokos neaiškios. Vien tai, kad keli teisininkai vieną straipsnį aiškina absoliučiai skirtingai, rodo, jog jį reikėtų tikslinti.
Darbo ginčų komisijoje vykstantys procesai, kai nagrinėjama konkreti byla, kyla klausimas, kaip pritaikyti Darbo kodeksą. Susiklosto komplikuota padėtis.
Konfederacija jau yra parengusi visą paketą pakeitimų, tikimės, kad iš tiesų bus įgyvendinti politikų duoti pažadai. Trišalėje taryboje sakėme, kad laukiame Darbo inspekcijos pirmųjų metų monitoringo rezultatų (rudenį jie turėtų būti galutiniai), o tada, matyt, vėl sėsime peržiūrėti visų straipsnių.
– Viena iš dabartinio kodekso naujovių darbo tarybos, kurios turėtų tartis ir susitarti su darbdaviais dėl darbo sąlygų, užmokesčio ir t.t. Ar pasiteisino?
– Labai daug problemų su darbo tarybomis. Tai mes prognozavome dar prieš priimant kodeksą. Darbdaviai labai nenorėjo, kad profsąjungos atliktų tą funkciją, todėl ir atsirado darbo tarybos. Visada sakėme, kad profsąjungos yra mokytos, jos žino, kaip turi vykti informavimo, konsultavimo procedūros. Na, o darbo tarybose, ne paslaptis, daugelyje įmonių yra darbdavio parinkti asmenys, kurie tik formaliai vykdo veiklą arba iš viso nevykdo. Aišku, yra bendrovių, kuriose demokratiškai išrinkti žmonės, bet jie nemokyti, nežino, ką daryti.
Net patys darbdaviai sutrikę dėl konsultavimo, informavimo procedūrų. Pas mus buvo nusistovėjusi tvarka, kad tik darbdavys (direktorius ar savininkas) sprendžia, kaip turi būti bendrovėje. O informavimo, konsultavimo procedūros, ir darbuotojų atstovai pagal Darbo kodeksą yra tas įrankis, kuris skatina darbdavius ir darbuotojus kalbėtis, derėtis, vieni kitus suprasti, kolegialiai priimti sprendimus. Jei planuojami sprendimai, susiję su socialinėmis garantijomis įmonėje, su darbo sąlygomis, visi jie turėtų būti suderinti su profesinių sąjungų arba Darbo taryba, darbuotojų atstovais.
Matome, kad pažeidimų yra daug vien dėl to, kad trūksta mokymų. Mes savo profsąjungų atstovus mokome, aiškiname, bet su darbo tarybomis susidaręs toks vakuumas. Mes ir siekiame Darbo kodekso pakeitimo, kad įmonėse, kuriose yra profsąjungos, bet jų atstovų darbo tarybose ir nėra trečdalio, vis tiek galėtų perimti informavimo, konsultavimo procedūras. Dabar tam kelias užkirstas.
Jaunosios kartos atstovai, grįžę į Lietuvą, jau nesutinka dirbti ir gyventi tokiomis sąlygomis, kurios jiems primetamos.
– Jei įmonėje nėra profsąjungų, į darbo tarybas įtraukti darbuotojai nenori konfliktuoti su darbdaviu, todėl labiau linkę nusileisti. Iš tiesų juk jie kolegos, turėtų linkėti vienas kitam tik gero. Ar Lietuva subrendusi lygiaverčiams darbuotojo ir savininko santykiams?
– Sėkmė įmanoma tik tada, kai darbdavys ir darbuotojas supranta, kad yra partneriai. Tik tada galima absoliuti sėkmė. Yra tokių pavyzdžių, yra įmonių, kur du partneriai susėda, pasitaria, kur blogai, kur gerai, susidėlioja planą ir toliau dirba. Tenai žmonės gauna ir gerus atlyginimus, ir geros sąlygos, ir darbdavys gauna pakankamą pelną. Deja, Lietuvoje toks supratimas dar tik skinasi kelią. Kol pasieksime tokį lygį, kaip yra Skandinavijoje, matyt, stoviniuosime vietoje.
– „Achemos” koncerne gana stipri profsąjunga, nuolat tariasi su įmonių vadovais. Tačiau vos prieš mėnesį paaiškėjo, kad net ir senas tradicijas turinčios profesinės sąjungos nesusiderėjo dėl atlyginimų priedų, teko eiti viešai protestuoti.
– Gal per mažai kalbėtasi. Taip nutinka, kai administracija nenori visų įmonės skaičių parodyti. Galbūt kažkokia informacija nuslepiama ir darbuotojai tai iškart jaučia, savaip traktuoja situaciją. Konfliktų išvengti visada padeda atvirumas, skaidrumas, kalbėjimasis.
Bendravau su „Achemos” darbuotojais, jie išsilavinę, supratingi žmonės. Patys sakė, kad pasirengę sėsti prie derybų stalo ir kalbėtis. Bet derybos negali baigtis, kaip sakoma, spyriu į vienus vartus. Turi būti pasitelkus abipuses nuolaidas rastas kompromisas. To kol kas nepavyko pasiekti „Achemoje”. Ir viena, ir kita pusė turi kažkiek nusileisti.
– Nepavyksta profsąjungoms su Vyriausybe sutarti ir valstybės įmonėse. Miškininkai protestavo prieš urėdijų reformą, tačiau ji įvyko. Nerasta bendrų sąlyčio taškų, nors ir vieni, ir kiti pripažino pertvarkų būtinybę.
– Skausmingas procesas, kurį išgyvenome praėjusiais metais. Seimas priėmė tokį sprendimą, kokį priėmė. Bet mūsų dėtos pastangos šiokių tokių vaisių duoda. Šiemet labai dažnai sėdame prie vieno stalo su administracija ir kalbamės. Pernai to nebuvo. Pagrindinis profesinių sąjungų tikslas ir yra rasti bendrus sprendimus. Niekas nežino, kaip urėdijose vyks toliau, bet pirmi žingsniai yra: administracija dabar kiekvieną dokumentą derina su profesine sąjunga, prasidėjo kolektyvinės derybos. Rezultatus matysime po dviejų–trijų mėnesių, bet kol kas nesijaučia priešiškumo, jaučiasi noras susiderėti, rasti kompromisą.
– Kodėl toks keistas valstybės požiūris į atskiras biudžetininkų profsąjungas? Protestuoja medikai – pažada kažką jiems, nepatenkinti mokytojai – atskirai jiems, statutiniams irgi kiti pažadai. Skaldo ir valdo? Nebūtų pačiai valstybei sveikiau tartis su visais žmonėmis?
– Taip, taip būtų teisingiausia. Tačiau mes dar tik pirmus žingsnius žengiame. Dar nesame tokia visuomenė, kaip Skandinavijoje ar Vokietijoje, kuri supranta, kad reikia keisti valstybinį požiūrį. Bet bent jau tai, kad pas mus deramasi su atskirais sektoriais (kai kur pavyksta, kai kur – ne), tai jau neblogai. Tačiau profsąjungos vis dar ignoruojamos. Kai Vyriausybė ims vertinti mus kaip partnerius, iškart išloš abi pusės.
– Tačiau pačios profsąjungos labai susiskaldžiusios. Štai, pavyzdžiui, yra mažiausiai keturios švietimo darbuotojų profesinės sąjungos ir kiekviena su skirtingais reikalavimais. Kai tokia palaida bala, kaip Vyriausybė į profsąjungas žiūrės rimtai?
– Visą laiką kalbame, kad turime būti kaip vienas kumštis, reikia jungtis. Galime daug kalbėti, daug mokyti, bet viskas priklauso nuo pačių darbuotojų noro būti vienu dariniu. Emocijos, ambicijos tikrai nėra pliusas. Toks susiskaldymas ir yra lyg įrankis mūsų valdžiai pasinaudoti situacija.
– Ar turės profsąjungos papildomo darbo įvykus naujausiai mokesčių reformai? Ar aiškūs pasikeitimai, ar žmonėms ir valstybei bus geriau?
– Niekas ten neaišku. Nors valdantieji unisonu sako, kad bus geriau. Dabar, kai įstatymų paketas priimtas, kritikuoti nebėra ko. Reikia palaukti, kaip tai atrodys gyvenime. Dokumentų priėmimas yra labai maža proceso dalis, žymiai didesnė dalis – įgyvendinimas. Mes turime stebėti, kur neatitikimai, kur galbūt melas, ir stengtis padaryti taip, kad darbuotojams viskas sklandžiai klostytųsi.
Bet kapitalo ir dividendų apmokestinimas toliau liko tik 15 proc. Diskutuojant Seimo komitetuose irgi buvo pritarta progresiniam apmokestinimui, o paskutinę minutę balsuojant nuostata pasikeitė.
– Ar mokestiniai pokyčiai tikrai naudingiausi darbuotojams?
– Metus žvilgsnį į bendrą vaizdą, visai gražiai išsidėlioja visi skaičiai. Atlyginimas turėtų didėti nuo 10 iki 50 eurų. Kaip tai paveiks žmones ar padengs praradimus dėl infliacijos, ar dėl kaupimo pensijų fonduose, pamatysime, kai priimti įstatymai įsigalios. Taip, pagal prognozes matome, padidės žmogaus pajamos 50 eurų, bet norime pamatyti, kad ir valstybės biudžetas nenukentės. Ar nereikės 50 ir dar daugiau papildomai žmogui sumokėti už mokyklą, darželį arba už gydymo ar kitas viešąsias paslaugas? Jei iš tiesų sistema suveiks, sakysime, reforma pavykusi. Mes pirmi valdančiuosius pasveikinsime, kad viskas geryn eina.
– Ką daryti, kad profsąjungos stiprėtų?
– Mes čia tarpusavyje juokaujame: reikia, kad žmonės supyktų. Pažiūrėkime į stipriąsias Vakarų šalis, pavyzdžiui, Prancūziją. Ten profsąjungoms priklauso panaši žmonių dalis kaip ir pas mus, ne taip, kaip Skandinavijoje, kur narystė siekia 70–80 proc. Kaip prancūzai reaguoja į bet kokį pokytį? Gražu pažiūrėti. Žmonės nori dalyvauti valstybės valdyme, jie daug ką nulemia. Išsikovojo 6 val. darbo dieną. Visiems kaip pavyzdį reikia rodyti.
Lietuvoje taip pat turime skatinti norą dalyvauti valstybės valdyme. Profsąjungų konfederacijos komanda gali daryti ką nori, tačiau tvirtas užnugaris yra aktyvūs žmonės. Vienintelis receptas – žmonėms turi rūpėti, kas šiandien vyksta valstybėje.
– Kaip tai gali nutikti, jei vis mažiau ir į rinkimus balsuoti ateinama?
– Absoliutus pasyvumas. Kažkada per radiją girdėjau tyrimo, kodėl žmonės emigruoja, vertinimus. Aišku, viena iš emigracijos priežasčių – atlyginimas. Tačiau kita ne mažiau svarbi – žmonės nebepasitiki valdžia. Netikime, rankos nusvirusios, nenorime nieko daryti. Paklauskite bet kurio žmogaus gatvėje, atsakys, ką aš galiu padaryti, priims įstatymus ir be manęs, vis tiek bus tai, kaip jie nori. Toks požiūris mums ir trukdo pakeisti gyvenimą. Užburtas ratas – nieko pakeisti neįmanoma, nes mes neaktyvūs.
Reikia ginti savo teises. Bet jeigu mūsų žmonės nieko nenori, gerai yra taip, kaip yra, – gali ant galvos stovėti, nieko nebus.
– Gal per 50 okupacijos metų išsivystė vergo sindromas: ai, ką aš čia sakysiu, barsiuosi, geriau ir ramiau bus, jei pakentėsiu?
– Yra tas šleifas. Jaunimo labai daug emigravo, daugiau liko 50-mečių ir vyresnių, kurie išgyveno sovietiniais laikais. Jie taip išmokę, nelinkę sakyti savo nuomonės ir kovoti už savo teises. Jaunosios kartos atstovai, grįžę į Lietuvą, jau nesutinka dirbti ir gyventi tokiomis sąlygomis, kurios jiems primetamos. Išsako savo nuomonę. Kritikuoja ne tik valdžią, bet ir profsąjungas. Pozityvus požiūris, nes konstruktyvi kritika visą laiką verčia visus tobulėti.
Šaltinis: diena.lt