06 Kov Kodėl miškininkai ieško užtarėjų
2017- 03-05
Juodas tekstas 2017-02-27;28 dienomis buvo publikuotas Lietuvos žinių internetinėje svetainėje.
Daugelį žmonių šokiruoja faktas, jog miškininkai valdo maždaug 2,5 milijardų vertės turtą, o pelnas iš to tik per 7 milijonus. 2,5 milijardai – tai medienos, augančios visose urėdijose, vertė. Tačiau per metus mes nesuvalgome viso „pyrago“, mes jo tik truputį 1,5% atsikandame. Juk ir žvejai moka mokesčius ne nuo to, kiek yra žuvų, o nuo to, kiek jų pagavo.
Kad iškirstume ir ištrauktume tokį medienos kiekį, reikia didelių lėšų. Po ranka man pasitaikė Telšių miškų urėdijos statistika. 2016 m. ji iškirto 84,4 tūkst. m3. Telšių urėdijos medienos ruošos savikaina 13,96 euro už m3, rangovus samdė už 16,03 euro. Dauginkite. (Miškai/Nemeskime kelio dėl takelio. 2017 vasaris. P. 17.)
Kad iškirstume ir ištrauktume tokius medienos kiekius (Lietuvoje 6,4-7,5 mln. m3, Remigijaus Lapinsko, LŽP pirmininko 2017-02-20 15min.lt pateikta informacija.) būtina turėti daug brangios technikos, periodiškai atlikinėti jos remontą ir priežiūrą, pirkti kurą, tepalus, ištisus metus dirbantiesiems mokėti atlyginimus… Žinoma, reikia ir sau algas išsimokėti.
Antra, mes, miškininkai, privalome (toks mūsų pašaukimas) atstatyti status quo: surinkti genetiškai geriausias sėklas, išauginti miško sodmenis, pavasarį atsodinti miškus, po to mažiausiai 20 metų rūpintis jaunuolynų priežiūra. Tai ir tepimas repelentais, ir tvėrimas tvoromis, ir pjovimas žolinės bei sumedėjusios augmenijos, kuri maišo pasodintiems medeliams gerai augti, ir saugojimas jų nuo gaisrų (pvz., kvartalinių ir apsauginių juostų mineralizavimas).
Žinoma, viskas gali būti kitaip. Po reformos kažkas tik kirs, o valstybė iš biudžeto mokės už miškų atkūrimą, priežiūrą, inkilėlių kėlimą ir visus kitus nuostolingus darbus, neduodančius pinigų.
Trečia, nuo kiekvieno parduoto kubinio metro medienos miškininkai moka didelius mokesčius valstybei. Nesu buhalteris, todėl vėl pasinaudosiu anksčiau minėtu straipsniu. Telšių miškų urėdas Bronislovas Banys sako, kad už parduotą medienos kubą 2016 m. gavo vidutiniškai po 43,03 euro, o išleido 43,89 euro. „Vadinasi, pernai patyrusi 86 euro centų nuostolio (urėdija už kiekvieną parduotą m3 – aut. past.) jį kompensavo pridėdama iš ankstesniais metais gauto pelno ir kitų komerciškai uždirbtų pajamų. Tai kuo grindžiama arši oponentų kritika, ar kad valstybiniai miškininkai lobsta iš parduodamo miško?“
Paaiškinsiu, iš kur tie kiti pinigai? Tai gali būti pinigai už parduotus sodmenis, kalėdines eglaites, organizuotas komercines medžiokles, už įvairias paslaugas (pvz., malkų atvežimą į namus), ir pan.
Mokesčiais galima apkrauti taip, kad jokia veikla nebus pelninga. Panašiai atsitiko su urėdijomis, kurios per metus valstybei uždirba milijonus, o pačios dažnai balansuoja ant pelningumo ribos. Nuo 2009-07-01 urėdijoms buvo nustatyti 5% papildomi atskaitymai į valstybės biudžetą už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Nuo 2011-01-01 šis mokestis buvo padvigubintas. (GMU 2017-02-10 informacija.) „Visi miškų urėdijų mokesčiai 2016 m. sudarė 64 mln. eurų arba beveik 41 procentą nuo visų gautų pajamų.“ (GMU 2017-01-23 informacija.)
Miškininkų struktūros pertvarkos iniciatoriai tikina, kad tuo pasieks didesnės ekonominės grąžos iš miško. Pažiūrėkime, kokios tam yra objektyvios prielaidos, kad po to nebūtų: „pažadėjau – patiešijau, netesėjau – negriešijau“. Nepamirškite, kad medienos kainas diktuoja rinka, o kirtimo apimtis riboja miškotvarkos projektas.
Visa pinigų suma, gauta už parduotą medieną, sąlyginai dalinama į tris dalis: I – gamybos išlaidos, II – išlaidos miškų atkūrimui ir tvarkymui (t. tarpe miškininkų atlyginimui), III – mokesčiai į valstybės iždą.
Jeigu mažinsime I dalį, tai arba skriausime rangovus, arba neinvestuosime į modernią techniką, ko pasekmėje kris darbo našumas. Čia išlaidų taupymo galimybių praktiškai nėra. Priešingai, norint, kad neišsilakstytų miško kirtėjai, ugdytojai ir sodintojai, šią dalį reikėtų didinti.
Jeigu apkarpysime II dalį, pigiau atkūrinėsime miškus, rečiau juos prižiūrėsime, menkės jaunų miškų produktyvumas, mažės miškininkų algos, dalį darbuotojų teks atleisti.
III dalį reguliuoja pati valstybė. Jeigu ji nusispjaus ant žmonių ir sieks greitų pinigų, tai nieko gero Lietuvėlėje ir nebus. O jeigu sudarys sąlygas žmonėms geriau gyventi – ir pati su laiku suklestės. Tai ir turėtų būti pagrindinis reformos, o gal ne reformos tikslas.
Iš Aplinkos ministerijos permainų scenarijaus matyti, kad bent jau pradžioje nusitaikyta į II dalį.
Vienas skaitytojas taikliai pastebėjo, jog mediena – tai ne elektra ir dujos – miško gale skaitliuko neprisuksi. Galiu labai atsakingai pareikšti, jog kiekvienas medis prieš kirtimą specialiame dokumente pažymimas taškeliu. Tas lentelėje esantis taškelis rodo medžio rūšį, padaringumą ir skersmenį 1,3 m. aukštyje nuo šaknies kaklelio. Dokumente pasirašo tas, kas kirtimui atrinko ir matavo medžius. Pagal šį dokumentą kompiuteriu paskaičiuojamas kertamos medienos tūris ir vertė eurais. Tik pagal tuos davinius kita organizacija (ne urėdija) išrašo girininkijai leidimą kirsti. Jei kirtimai ne sanitariniai, tai dar turi būti tikslus ploto, kuriame bus vykdoma ūkinė veikla, išmatavimas. Pagamintą ir ištrauktą medieną priims (pvz., Šiaulių urėdijoje) meistras. Jis yra centro, o ne girininkijos darbuotojas. Rangovai savo gamybą skaičiuoja, miško kirtimo mašinos kompiuteris irgi viską „užsirašo“ – nieko lengvai „neprasuksi“. O kur dar kameros ant pagrindinių kelių, jos fiksuoja, kas iš miško išvažiavo ar atvažiavo.
Nieko nuostabaus, kad taip svarsto eilinis portalų skaitytojas. Bet kai viešoje erdvėje randi sekančias seimo nario Bronislovo Matelio mintis: „…urėdijų, kurių dauguma tikriausiai jau dirba lyg privačios ir kuriose postai jau seniai yra perkami, o korupcija klesti už kiekvieno medžio.“
Biblijoje pasakyta, jog niekas negali žmogaus sutepti iš išorės. Viskas kas sutepa žmogų išeina iš jo vidaus, iš jo nedorų minčių ir veiksmų. Vadinasi miškininkus gali sutepti tik jų pačių blogi darbai, bet ne absurdiški komentarai.
Dabar noriu paaiškinti, kodėl miškininkai sujudo ir ieško užtarėjų. Kalba eina ne apie nusistatymą prieš reformas, bet apie pasipriešinimą miškų sistemos sugriovimui. Jūs įsivaizduokite, atleidimo lapelius gaus ne tik urėdijos valytoja, darbininkai, kirtimo ir traukimo mechanizmų operatoriai, bet ir girininkai, jų pavaduotojai, eiguliai, taip pat urėdijų centrų inžinieriai, vyr. miškininkas, urėdas; miškotvarkos instituto darbuotojai; galiausiai Generalinės urėdijos specialistai ir pats generalinis urėdas. Kažkas užsimojo išformuoti visą miškų žinybą ir sukurti vieną įmonę.
Paklausiu metafora: kodėl norint restauruoti bažnyčios bokštą, reikia griauti visą pastatą? Kodėl taip skubama?
Jeigu tikime evoliucija, turime tikėti ir įvairovės pranašumais. Kad po Aplinkos ministerijos P E R V E R S M O didžiausią Lietuvos turtą valdys patys protingiausi, patys sąžiningiausi ir geriausiai išmanantys miškininkystę, manau, iliuzija. Miškų valdymo centralizavimas sudarys prielaidas medienos gamybos ir pardavimo monopolizavimui. O kur monopolis, ten apie skaidrumą negali būti nė kalbos. Jeigu kada nors „prisidirbs“ kelios urėdijos, tai bus nepalyginamai mažesnis nuostolis, negu ateityje sužinojus, kad šiandien valdžios viršūnių per prievartą kuriamą įmonę kažkas tyliai „prichvatizavo“.
Stambieji Lietuvos medienos perdirbėjai pavyzdžiu kelia Latvijos prekybos mediena modelį. Ten apvalią medieną iš AB „Latvijos valstybiniai miškai“ perka apie 20 įmonių. Tai savotiškas klubas, kurio nariai medieną pasidalina sutarta kaina. Ta informacija yra konfidenciali ir paprastai neviešinama. Tačiau iš Latvijos kolegų sužinojome, kad 2016 m. pirmą pusmetį už eglės rąstus mokėjo 53-57, o už pušies – 46-50 eurus. Lyginant su Lietuva kainos buvo mažesnės 5-9 eurais.
Pritariu Valstiečių ir Žaliųjų sąjungos minčiai, jog kiekvieną sritį turi valdyti profesionalai, kurie nepiktintų žmonių savo neišmanymu ir klaidomis. Apžvelgus šiandieninio Aplinkos ministro Kęstučio Navicko dosjė nematyti sąlyčio taškų su miškininkyste. Tačiau vos pradėjęs eiti pareigas gerb. ministras miškininkams pažėrė aibę priekaištų ir ėmėsi skubotos ir drastiškos jų struktūros reformos.
Pasakysiu palyginimu: prieš ministrą visas orkestras (drausminga miškų komanda), bet jeigu tu nepažįsti natų – negali orkestrui diriguoti. Bet tai nereiškia, jog dėl to reikia iš darbo atleisti visus muzikantus. Ponas ministre, kelkite mums, miškininkams, savo konkrečius uždavinius, o mes juos pasistengsime įvykdyti. Jeigu ko nežinote, klauskite, mes pasiruošę Jums patarti.
Dabar peršasi logiška išvada, kad gerb. ministrą arba kažkas suklaidino, arba užsakė išformuoti dabartinę miškų valdymo sistemą. Stebina tai, kad seimas dar nepatvirtino Lietuvos Respublikos miškų įstatymo pakeitimus po kurių 42 ir vienos generalinės urėdijos neliktų, o reformos ešelonas jau rieda pirmyn. Ką čia rieda, cituoju Lietuvos žinias: „ procesams įjungtas kosminis greitis.“
Galbūt gerb. ministras žino ateitį, galbūt eina vabank, o gal neturi kitos išeities, nes jam žemė dega po kojomis? Štai dar vienas patvirtinimas, kad mažutė Lietuva – „švogerių“ kraštas. Cituoju gerb. ministro Kęstučio Navicko pranešimą spaudai 2017-02-21: „mano giminaitis – pusbrolis Mindaugas Kasmauskis yra medienos perdirbimo įmonės „Likmerė“ vadovas. (…) Pusbrolis nėra artimas asmuo ir vien tik dėl giminystės ryšio interesų konflikto kilti negali.“ Na štai, nori tikėk, nori netikėk sąmokslo teorijomis.
2017-03-3;4 per Info dieną skelbiamas šūkis: vietoje 42 urėdijų (kur dirba 156 apskaitos darbuotojai) viena įmonė su vienu buhalteriu. Pajuokausiu, gal du, juk reikės išeiti atostogų, be to, žmogus gali susirgti. Manau, eterio apžvalgininkai neįsivaizduoja, kokio masto darbai vyksta miškuose. Tik čia ne televizijos studija, kur visi darbuotojai kaip ant delno.
Kalbėsiu Šiaulių urėdijos pavyzdžiu. Septynių girininkijų septynių meistrų pagrindinis dienos darbas yra matuoti medieną. Mediena matuojama ją priimant ir išlaiduojant. Nepaliaujamai plaukia informacijos srautas: kur ir kas sugamino, kas ištraukė, ką sugamino ir ištraukė, kas nupirko, kiek ir ko pasikrovė. Mediena išsivežama dalimis, kiekviena medžio rūšis turi savo asortimentų ratą, o šie dar kokybės klasę, lemiančią kainą. Analogiški informacijos srautai į urėdijų centrus atiteka iš visos Lietuvos, iš teritorijos užimančios 0,9977871 mln. ha. Tai valstybinės reikšmės miškų plotas apaugęs mišku. Girininkijų darbuotojų pagrindinis darbas taip pat yra skaičiai: plotų ir kertamų medžių pagal atskiras rūšis matavimų duomenys.
Be abejo, visą šitą biurokratiją galima gerokai supaprastinti. Mes, gamybininkai, esame ne kartą siūlę medžių prieš kirtimą nematuoti. Juo labiau, kad gauname skaičius, turinčius net iki 10% paklaidą. Bet kurio medžio stiebas nėra taisyklinga geometrinė figūra, jis turi savitą formą, o apie jo vidaus puvinius galima tik spėlioti. Paklaidą lems net tai, ką gaminsime. Mūsų, praktikų, patarimo logika visai paprasta: kai miškas bus iškirstas ir ištrauktas – tada medieną ir matuokime.
Ir čia dar ne riba lengvinant eilinių miškininkų darbą. Juk mėnesio eigoje (kol nedaroma ataskaita) medieną galima matuoti kraunant į transporto priemones ir tų pačių važtaraščių kopijas naudoti kaip medienos priėmimo dokumentus.
Tačiau šitaip daryti mums niekas neleidžia. Įsivaizduokite kokių 5 ha plyno kirtimo biržę: kalnas – pakalnė, krūmai, šaltis ar karštis, o tu eini prie kiekvieno medžio, po to matuoji atskiros medžio rūšies vidutinį aukštį, neretai jį dar išskiri į ardus. Žinoma, suvoki viso šito juodo darbo beprasmybę, tačiau šiandien yra tokios mūsų darbo taisyklės.
Mes, miškininkai, patys prie to atėjome norėdami pateikti kuo išsamesnius planus ir išsklaidyti nepasitikėjimą. Bet, kaip matote, rezultatas išėjo priešingas. Kuo labiau stengiamės – tuo didesnį įtarimą keliame. Ir naujasis Aplinkos ministras, kaip ir prieš tai buvusios valdžios, miškininkų darbe pasigedo skaidrumo. „ Esu įsitikinęs, kad valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje geriausiai užtikrintų ilgalaikį šalies valstybinio miškų ūkio sektoriaus ekonominį stabilumą ir gyvybingumą, kartu leistų padidinti ekologinę ir socialinę miškų vertę, – sako aplinkos ministras Kęstutis Navickas. Miškų valdymą reikia pertvarkyti jau vien dėl to, kad jis būtų skaidrus ir efektyvus. Toks yra mūsų pagrindinis tikslas.“ (2017-02-17 dienos Aplinkos ministerijos informacija.)
Galbūt šiais totalinio nepasitikėjimo ir pavydo laikais tikrai prie kiekvieno girininkijos darbuotojo vertėtų pastatyti policininką? Tik kur garantija, kad jų nepapirks?
Pabaigai dar truputis informacijos. Kadangi dairomės į kaimynus, pateiksiu faktus iš miškininkystės daktaro Albino Tebėros įžvalgų. Latvijos miškų našumas nesiekia 200 m3/ha, Lietuvos – 250 m3/ha. Lietuvoje kasmet kertama mažiau negu 1,5% medienos išteklių. Panašiai kerta lenkai ir vokiečiai. Latvių apetitas didesnis, jis artėja prie 2%. Kadangi per metus Lietuvoje iškertame beveik dvigubai mažiau negu kasmet užauga, tai medienos ištekliai sparčiai didėja ir šiandien jau perkopė 500 mln. m3 ribą. Pagal miškų našumą pasaulyje įsitvirtinome 14, o Europoje – 10 vietoje!
Noriu akcentuoti, jog pagrindinis miškininkų indėlis valstybei vis tik yra ne nepaliaujama ūkinė veikla (generuojanti didelius pinigus), bet kaupiamas medienos prieaugis. Nuo pokario medienos ištekliai Lietuvos miškuose padidėjo 4 kartus, nuo 125 iki minėtų 500 mln. m3! Va čia tai yra velniški pinigai, varantys visus iš proto!
Pajamas, gautas iš 1 ha miško, padaliję iš kirtimo intensyvumo, turime nenuginčijamą (objektyvų, santykinį) ekonominį rodiklį palyginimui. Jis Lietuvoje 2015 m. siekė 110,9 Eur/m3. Kaimyninėse šalyse, kur valstybinius miškus valdo viena įmonė, šis rodiklis 25-30% mažesnis: Latvijoje – 84,6, Estijoje – 80,6, Švedijoje – 87,1 Eur/m3. Būtina pažymėti, kad Latvijoje, skirtingai negu Lietuvoje, į miškininkystės pajamas įskaičiuotos lėšos, gautos už durpių, žvyro, smėlio pardavimą.
Sako – nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Manau, miškininkų bendruomenei toks ažiotažas – puiki proga pasireklamuoti, t.y. apibendrinti ir pristatyti visuomenei nuveiktus darbus.
Pagal atliekamų darbų apimtis ir valdomo turto vertę (vien medienos požiūriu) turėtų būti atskira Miškų ministerija. Deja, miškininkai savęs vertą poziciją kažkaip prarado ir jau daug metų yra „našlaičiai“ kitų ministerijų „šeimose“.
Todėl raginu visus Lietuvos miškininkus kelti Miškų ministerijos atstatymo klausimą ir demokratiniais principais išsirinkti vadovą, gebantį apginti Lietuvos miškus ir juose dirbančius žmones. Aplinkos ministrai visada turės aibę problemų ir be specifinių miškininkystės reikalų.
Ne veltui „strateginiams valstybinių miškų ūkio klausimams spręsti ir finansinės – ekonominės veiklos tikslams nustatyti siūloma prie GMU sudaryti nepriklausomą patariamąjį organą.“ (2017-02-20 Lietuvos naujienų agentūros Elta informacija.)
Vainagių g-jos girininkas Stasys Gliaudys.