21 Jun Vos spėjome atsigauti po pandemijos, jau užgriuvo infliacija bei recesija
Nors Lietuvos gyventojai vos ne kasdien mato, kaip milžiniška infliacija ryja jų santaupas ir vos ne kasdien kyla maisto, degalų kainos, virš valstybės jau tvyro ekonomikos recesijos pavojus. Banko „Luminor” vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas prognozuoja, jog JAV prasidėjusi recesija pasieks ir Europą. Ir čia pasiautės mažiausiai metus. Senajame žemyne šis ekonomikos nuosmukis turėtų baigtis tik 2023 metų antroje pusėje. Nejaugi valdžia neturi būdų to ekonomikos nuosmukio išvengti?
<….>
Gal valdžia gali padėti piliečiams ir nesiskolindama valstybės vardu? Juk skolas teks grąžinti mokesčių mokėtojams.
R.L. Geriausias vaistas, kai valstybė yra paslaugų pirkėja. Valstybė, kaip minėjau, gali padėti verslui pirkdama jo paslaugas. Taip pat gali padėti žmonėms per socialines išmokas, ir biudžeto sektoriaus darbuotojams keldama atlyginimus. Jei vidutinė pensija 500 eurų, o už ją galima nusipirkti vis mažiau prekių, pensininkas perka tik būtiniausias prekes. Šiek tiek padidinus pačių neturtingiausių pajamas, jie gal daugiau pirktų, todėl padidėtų ir prekių paklausa. Pavyzdžiui, jei žmogus gauna vidutinę 1000 eurų algą į rankas, dėl augančių kainų jis eis į kirpyklą rečiau, norės išleisti mažiau, o kirpėja neteks kliento ir dalies savo pajamų. Todėl irgi mažiau pirks, vartos. Spyruoklė įsisuka ir leidžiasi žemyn. Nelabai ką galime dabar padaryti. Reikia susikaupti, susitaikyti, kad ekonomikos plėtimosi kurį laiką nebus. Gyvensime taip, kaip buvo per 2009 metų krizę. Didės kainos, mažinsime nebūtinas išlaidas. Vyks tie patys procesai, kuriuos esame patyrę. Teks išgyventi sunkumus, tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Išgyvensime. Reikia žiūrėti tik tų „nabagėlių”, kuriems iš tikrųjų sunkiausia. Jei žmogus biudžetiniame ar privačiame sektoriuje gauna 2000 eurų algą, o ji dėl infliacijos privačiame sektoriuje sumažinama iki 1500 eurų, pinigų būtiniausiems poreikiams dar užtenka.
Nors nemalonu, aišku, nors visi nori, kad algos augtų, bet metus, trečius, kol ekonomika atsigaus, galima ir pakentėti. Tokiems valstybė neturi skirti pagalbos, o tie, kurie gauna mažas socialines išmokas ar algas, tiems valstybė turi padėti gyventi, padidinti socialines išmokas. O truputį paskatindama neturtingų žmonių vartojimą, valstybė kartu parems ir verslą.
Dėl kainų didėjimo didėja ir žmonių nepasitenkinimas? Ar tai nevirs pasipiktinimo demonstracijomis?
R.L. Buvo mokytojų policininkų protestai. Pensininkų prie Vyriausybės susirinkdavo gal 50 su plakatais. Dar profsąjungiečiai susirinkdavo. Lietuva neturi pajėgumų ir ekonominio protesto tradicijų. Kiekvienas ieško išgyvenimo būdų savo asmeniniame „urvelyje”. Lietuvoje visi sujudimai, paradai, maršai vyksta dėl vertybinių klausimų, bet ne dėl prekių kainų. O prekių kainų klausimas yra tema, dėl kurios niekas „nepyksta”. Verslas praras pusę savo pelnų, bet tai nėra tragedija. O tie žmonės, kuriems ekonomiškai sunkiausia – jiems gėda, kad jie šelpiami. Jie gėdijasi dėl daugelio priežasčių, nes Lietuvoje kartojama, kad jei esi neturtingas, pats kaltas. Pats esi nevykėlis. Tai nuolat kartoja ir verslo organizacijos, ir influenceriai socialiniuose tinkluose.