20 Oct Mušamo gelbėjimas – jo paties reikalas arba kodėl Darbo kodeksas neapsaugo nuo mobingo
Pastaraisiais metais, kaip niekad anksčiau, žiniasklaidoje ir teismuose vis dažniau skamba žodis „mobingas“.
Žiniasklaida skelbia apie tai, kad jaunų medikų grupė dėl mobingo” iš pasitraukė iš rezidentūros Kauno psichiatrinėje ligoninėje. Nėra savaitės, kad nesulaukčiau į beviltišką padėtį patekusio žmogaus skambučio, nerandančio veiksmingos pagalbos nuo psichologinio smurto.
Nepaisant Lietuvos Sveikatos ministerijos įdiegtų prevencijos priemonių ar pavienių politikų iniciatyvų keisti Darbo kodekso 30-ąjį straipsnį, problemos sprendimas nepajudėjo iš mirties taško.
Kita vertus, manau, kad net ir minėto Darbo kodekso straipsnio pakeitimas neduos poveikio, kurio tikimasi.
Tam yra dvi labai svarbios priežastys. Pirma, tikrasis mobingas lengvai prasprūsta pro darbuotojų apsaugos nuo psichologinio smurto tinklus (skirtingai nei kaimyninėje Lenkijoje) ir, antra, nukentėjusio darbuotojo gelbėjimas lieka jo paties reikalu.
Kas yra ir kas nėra mobingas
Dažniausiai pavieniai darbuotojai didesnės ar mažesnės grupės pavaldinių mobingu kaltina savo vadovus. Negalima atmesti, kad šis terminas pasitelkiamas ir norint sustiprinti priekaištus darbdaviui, nes taip pabrėžiamas situacijos rimtumas. Praktika rodo, kad kai kurie kolegos, patys gąsdinantys ar persekiojantys kolegas, kaltina juos mobingu. Tai – tariamos aukos.
Kol Lietuvoje įstatymuose nėra apibrėžta mobingo sąvoka, tenka remtis tuo, kaip jis apibrėžiamas mokslininkų.