LMPF | PROF. B. GRUŽEVSKIS: STIPRIOS PROFSĄJUNGOS – VALSTYBĖS INTERESAS
16753
post-template-default,single,single-post,postid-16753,single-format-standard,qode-quick-links-1.0,ajax_fade,page_not_loaded,,qode-theme-ver-11.2,qode-theme-bridge,wpb-js-composer js-comp-ver-5.2.1,vc_responsive

PROF. B. GRUŽEVSKIS: STIPRIOS PROFSĄJUNGOS – VALSTYBĖS INTERESAS

PROF. B. GRUŽEVSKIS: STIPRIOS PROFSĄJUNGOS – VALSTYBĖS INTERESAS

Vyriausybės programoje sėkmingai nugulė garsūs Seimo daugumos rinkiminiai šūkiai apie socialinį dialogą bei žmogaus, visuomenės ir valstybės darną, bet ar visa tai yra įgyvendinama? Savo įžvalgomis apie tai bei apie profesinių sąjungų veiklą ir pozicijas Lietuvoje dalijasi LSTC Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas, profesorius BOGUSLAVAS GRUŽEVSKIS.

Profesoriau, kaip vertinate Lietuvos profesines sąjungas?

Manau, kad profesinės sąjungos Lietuvoje pastaruoju metu yra žymiai sustiprėjusios. Stiprėjimo pradžia buvo 2009 metų ekonominė krizė. Vėliau, maždaug 2012–2013 m., buvo antroji stiprėjimo banga. Visų pirma, siečiau tai su tuo, jog į profesines sąjungas atėjo nauja lyderių karta: žmonės, mokantys užsienio kalbas; suvokiantys, kas yra vakarietiška atstovavimo tradicija; baigę mokslus; neturintys sovietinio mąstymo šleifo.

Tačiau šis pokytis į gerąją pusę ir dabartinis darbuotojų organizacijų aktyvumas dar nėra pakankamas. Kaip pavyzdį galiu paminėti Trišalėje taryboje žlugusius bandymus susitarti dėl minimalaus darbo užmokesčio.

Ar šalies politikai prisideda prie socialinio dialogo stiprinimo Lietuvoje?

Matau tam tikras Vyriausybės pastangas stiprinti socialinį dialogą ir iš principo vertinu jas teigiamai. Ypač, jei žvelgtume į retoriką, nė viena Vyriausybė iki šiol nebuvo tam skyrusi tiek daug dėmesio. Tačiau, jei vertintume įgyvendinimą, šios idėjos stringa. Pavyzdžiui, daug kalbama apie Nacionalinį susitarimą, bet, ar kas nors matė jo įgyvendinimo planą? Su konkrečiais rodikliais, priemonėmis, institucijomis ir atsakingais žmonėmis. Todėl Vyriausybės pastangas, kaip sakiau, iš principo vertinu teigiamai, tačiau kartu ir atsargiai.

Kaip pavyzdį čia galiu paminėti darbo tarybų steigimą įmonėse. Struktūros lyg ir yra, bet, ar jos veikia? Kol kas neaišku.

Kam reikalingos stiprios profesinės sąjungos ir efektyvus socialinis dialogas?

Tai yra būtina ekonominės raidos sąlyga. Kadangi būtent iš čia kyla darbuotojų motyvavimas, produktyvumo augimas ir pan.

Ar Lietuva gali pasigirti darbuotojų atstovavimo tradicijomis?

Sakyčiau, kol kas – ne. Todėl mūsų profesinėms sąjungoms būtina kuo didesnė narystė. Kadangi šiuo būdu profesinės sąjungos didina savo įtaką. Kita vertus, gausi narystė savaime nėra tikslas ar panacėja. Pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Graikijoje formali tokių organizacijų narystė nėra didelė. Tačiau labai svarbu, kad visuomenėje egzistuotų žmonių solidarumas. Lietuvai bene geriausias pavyzdys, turbūt, yra Airija. Narystė profesinėse sąjungose šioje šalyje yra vidutinė, bet socialinis solidarumas tikrai aukštas. Tai reiškia, jog profesinių sąjungų idėjoms pritariantys žmonės savanoriškai, vienokiais ar kitokiais būdais, remia profesinio atstovavimo organizacijas.

Taip pat reikia suvokti, kad pasaulyje keičiasi socialinė ir ekonominė aplinka. Ji modernėja: mažėja samdomo darbo apimtys, pramonės dominavimas, fiziškai traukiasi pačios įmonės. Profesinės sąjungos taip pat privalo prisitaikyti prie šių pokyčių, nes aplinkos transformacijos lemia profesinio solidarumo erdvės praradimą. Seni mechanizmai nebeveikia, o naujų kol kas nėra.

Ar šis prisitaikymas yra pačių profesinių sąjungų reikalas?

Profesinės sąjungos pačios privalo rasti savo naują veidą, tačiau šiame procese jos neturi būti paliktos vienos, nes socialinis dialogas yra ir valstybės interesas. Ypač šalyse, kuriose tikima gerovės valstybės idėja. Socialinis dialogas prasmę turi tik tuomet, kai gerovės valstybės idėja yra politikų dienotvarkėje. Jei Lietuva yra tokia, o sprendžiant iš politinių deklaracijų – taip yra, tuomet ir valstybė turi prisidėti prie socialinio dialogo stiprinimo, stiprindama profesines sąjungas.

O ar valstybė prisideda?

Džiaugiuosi, kad pasiūlymas profesinėms sąjungoms skirti gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalį (1 proc.) apskritai atsirado ir buvo įgyvendintas. Tai yra, žmonės patys gali pasirinkti, skirti paramą ar ne. Ir jei taip – kam. Man patinka ir tai, jog profesinės sąjungos atskirtos nuo kitų paramos gavėjų – tai yra realus bandymas sustiprinti darbuotojų organizacijas.

Visgi siūlymas iš karto mažinti paramai skirtų pinigų sumą – ankstyvas. Suprantu, kad jo logika yra biudžeto pinigų taupymas. Politikai teigia, kad GPM pastaruoju metu surenkama daugiau, todėl profesinės sąjungos iš esmės susirinktų tas pačias sumas, kuriuos buvo planuojamos tik gimus šiai idėjai.

Visgi manau, jog bent jau kol kas būtų geriau nemažinti tos 1 proc. ribos. Ar bent jau nustatyti, pavyzdžiui, dviejų metų pereinamąjį laikotarpį per kurį pati valstybė pamatytų realius skaičius. Taip ir profesinės sąjungos turėtų laiko išmokti dirbti su šiuo instrumentu. Netgi sakyčiau, kad racionaliau būtų mažinti tą 2 proc. dalį, kurią galima skirti kitiems paramos gavėjams, o profesinėms sąjungoms palikti 1 proc. Bet suprantu, kad tokiu atveju sulauktumėme didelio pasipriešinimo iš kitų paramos gavėjų, todėl politiškai šis sprendimas nebūtų efektyvus.

Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo informacija